karačiãjų-balkãrų kalbà priklauso tiurkų kalbų vakarų grupės kipčiakų pogrupiui (kartu su kumykų, karaimų ir kitomis kalbomis). Ja kalba karačiajai ir balkarai.
Paplitimas
Karačiajų Čerkesijos ir Kabardos-Balkarijos viena valstybinių kalbų (kartu su rusų, čerkesų, kabardinų). Dar vartojama Kazachijoje, Kirgizijoje, Turkijoje ir kitur. Iš viso kalbančiųjų apie 310 400, iš jų Rusijos Federacijoje apie 305 000 (2010 surašymo duomenys).
Gramatikos ypatybės
Skiriamos karačiajų, Baksano ir Čegemo (išlaikė tiurkų kalboms būdingą č ) ir malkarų (vietoj č dažniausiai taria c) tarmės. Karačiajų-balkarų kalba – agliutinacinė. Turi 8 balsius ir 27 priebalsius. Būdingas sinharmonizmas. Žodžiai ir jų formos padaromi prie kamieno pridedant vienareikšmius darybos ir kaitybos afiksus. Yra skolinių iš gretimų kaukaziečių (kabardinų, osetinų, gruzinų), persų, arabų, rusų, anglų kalbų. Svarbiausias sakytinis epas – Didvyris.
Raštas
Literatūrinė kalba susiformavo 20 a. pradžioje, daugiausia karačiajų, Baksano ir Čegemo tarmės pagrindu. Pradininkais laikomi karačiajų poetas, švietėjas U. Alijevas (1895–1937) ir balkarų poetas K. Mečijevas (1859–1945). Nuo 18 a. vartotas arabų, nuo 1926 – lotyniškasis raštas. 1937 balkarams, 1938 karačiajams pritaikyta modifikuota kirilika.
2366