karamų kalbà priklauso altajiečių šeimos tiurkų kalbų vakarų grupės kipčiakų pogrupiui. Nedidelių karaimų bendruomenių rašomoji ir šnekamoji kalba. Nykstanti (įtraukta į UNESCO Nykstančių pasaulio kalbų atlasą).
Paplitimas
Vartojama tik Lietuvoje (nuo 14 a. pabaigos–15 a. pradžios Trakuose, Vilniuje ir kitur, kalbančiųjų apie 30 (2021; 2014 šia kalba kalbėjo 75 žmonės). Iki 21 a. pradžios dar buvo vartojama Kryme, Ukrainoje (Luckas, Haličas), Lenkijoje (Varšuva, Gdanskas, Vroclavas; išeiviai iš Lietuvos ir Ukrainos), Rusijoje (Maskva, Sankt Peterburgas).
Gramatikos ypatybės
Skiriamos Trakų (geriausiai išlaikyta), Haličo‑Lucko ir Krymo karaimų kalbos tarmės. Dvi pirmosios skiriasi tik tam tikromis fonetikos ypatybėmis, Krymo karaimų tarmė labiau paveikta ogūzų grupės tiurkų kalbų, bet gramatinė struktūra vienoda. Karaimų kalba susiformavo apie 9–10 a. Pietų Rusijos stepėse gyvenusių chazarų ir kipčiakų, arba polovcų, kalbų pagrindu.
Fonetikai būdinga užpakalinių ir priešakinių, lūpinių ir nelūpinių balsių priešprieša, jų sinharmonizmas (čačlar ‘plaukai’ / ėrliar ‘vyrai’; itim ‘mano šuo’ / usum ‘mano protas’), ilgųjų balsių neturi.
Kirčiuojamas dažniausia paskutinis žodžio skiemuo. Linksniuojamosios kalbos dalys turi 7 linksnius, būdvardžiai nelinksniuojami (plg. kień oram ‘plati gatvė’, kień oramda ‘plačioje gatvėje’). Giminė gramatiškai nereiškiama.
Sudėtinga veiksmažodžio formų sistema, neigiamosios formos turi savo gramatinius rodiklius, pvz., aldym ‘paėmiau’, almadym ‘nepaėmiau’, alym ‘imsiu’, almam ‘neimsiu’. Sintaksė paveikta slavų kalbų, įprasta žodžių tvarka – veiksnys–papildinys–tarinys (SOV), tarinys visada gale. Karaimų kalba – tipiška agliutinacinė kalba (plg. üv ‘namas’ – savarankiškas žodis be gramatinio rodiklio ir üvliarimniń ‘mano namų’ – prie kamieno griežta seka prijungti skaičiaus, posesyvumo ir linksnio gramatiniai rodikliai).
Leksikos pagrindinis sluoksnis – tiurkiškos kilmės žodžiai. Daugiausia skolinių yra iš slavų kalbų, Trakų tarmėje – ir iš lietuvių kalbos (tikri ‘tikras’, rutuliś ‘rutulys’, varškia ‘varškė’ ir kiti). Karaimų kalba yra išlaikiusi nemaža archajiškų fonetikos, gramatikos, leksikos ypatybių, todėl labai svarbi istorinei lyginamajai tiurkologijai (panašiai kaip lietuvių kalba indoeuropeistikai).
Raštas
Seniausias rašto paminklas išspausdintas 1528 Venecijoje, išlikę daug religinių ir kitų rankraščių. Iki 19 a. vidurio vartoti hebrajų, vėliau – rusų ir lotyniškieji rašmenys.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę imta mokyti karaimų kalbos, rengti kalbos kursus, tarptautines karaimų kalbos stovyklas, konferencijas, iš karaimų į lietuvių ir iš kitų kalbų į karaimų kalbą versti grožinę ir religinę literatūrą, tyrinėti karaimų kultūrą.
M. Firkovičius parašė pirmąjį karaimų kalbos vadovėlį Mień karajče ürianiam = Aš mokausi karaimiškai (1996). H. Kobeckaitė parengė mokomąsias pokalbių knygas vaikams Lietuvių–karaimų–rusų pasikalbėjimai ir Lenkų–karaimų–lietuvių pasikalbėjimai (Rozmówki polsko–karaimsko–litewskie (abi 2011). Į karaimų kalbą išversta pasakų (Jomachlar pratorunlarha = Skazki dlja provnukov = Pasakos proanūkiams, sudarė Michaelis Zajončkovskis, 2012; gretutinis tekstas lenkų, lietuvių, rusų kalbomis), biblinių tekstų (Saliamono sakmės, Psalmynas). Išleista žodynų: Gabrielis Józefowiczius parengė Lenkų–karaimų Trakų dialekto žodyną / Słownik Polsko–Karaimski w dialekcie trockim (2008), Szymonas Juchniewiczius Parankinį lenkų–karaimų žodynas / Podręczny słownik Polsko-Karaimski (2008), M. Lavrinovičius sudarė rusų–karaimų žodyną Russko–karaimskij slovar' = Urus-karaj sioźliugiu (2012), Ana Špakovska – Lietuvių–karaimų kalbų žodyną (2020; pirmas toks žodynas).
pirmasis Lietuvių–karaimų kalbų žodynas (sudarė Ana Špakovska, Vilnius, 2020)
330