Karajakùpovo kultūrà, ankstyvųjų vidurinių amžių archeologinė kultūra.
Buvo paplitusi 8–9 a. Pietų Urale, Pauralėje, Demos, Belos ir Kamos baseinuose. Išskyrė G. Matvejeva pagal 1962 ir 1967 kasinėtą Karajakupovo (Čišmų rj., Baškirija) piliakalnį. Šios kultūros žmonės buvo pusiau klajokliai, vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste. Naudojo lipdytą keramiką – apskritadugnius puodus, prie kaklelio puoštus ornamentais: duobutėmis, zigzagų juostomis ir brūkšneliais; vainikas dažniausiai puoštas smulkiomis įkartomis.
Karajakupovo kultūrai būdingi įtvirtinti piliakalniai (manoma, sezoninė stovykla) su gyvenamaisiais būstais – palapinėmis arba jurtomis. Mirusieji laidoti pilkapiuose, negiliose duobėse, aukštielninki (galvūgalyje dėtas molinis indas su maistu ar gėrimu, kojūgalyje – suvyniota arklio oda ar arklio pakinktai) su įkapėmis; viename pilkapyje randama nuo 1–3 iki 20–30 mirusiųjų kapų, ritualinių žirgų galvų palaidojimų. Vyrų kapuose rasta ginklų (geležinių ir kaulinių strėlių antgalių, kalavijų, kovos kirvių), moterų – papuošalų (bronzinių ar sidabrinių pakabučių, karolių, apyrankių, medalionų). Kapuose rasta sidabrinių monetų (dirhemas), kurios rodo prekybinius ryšius su Vidurio Azijos gyventojais.