karakalpãkai, Azijos tauta. Gyvena Uzbekijoje (dauguma – Karakalpakijoje, yra senieji jos gyventojai), Turkmėnijoje, Kazachijoje, Afganistane, Rusijos Federacijoje. 21 amžiaus pradžioje iš viso buvo apie 430 000 žmonių. Kaba karakalpakų kalba. Tikintieji – daugiausia musulmonai sunitai.
Tradiciniai verslai – pusiau klajoklinė gyvulininkystė (galvijininkystė), drėkinamoji žemdirbystė, žvejyba. Kai kurie verčiasi medžio drožyba, juvelyrinių dirbinių gamyba, kilimų audimu, siuvinėjimu, odos apdirbimu.
Tradicinis karakalpakų būstas – jurta, yra ir iš molio drėbtų namų.
Karakalpakai išlaikė gausų folklorą – dainų, pasakų, legendų, žodinių ir rašytinių epų (žymiausi – Keturiasdešimt merginų, Alpamyšas, Koblan), tradicinės aprangos elementų, muzikos instrumentų.
Senieji karakalpakų protėviai buvo sakų ir masagetų gentys, 7–2 amžiuje prieš Kristų gyvenusios į pietus nuo Aralo jūros; 6–8 amžiuje su jomis iš dalies sumišo tiurkų gentys. Karakalpakų etnogenezė prasidėjo 8–10 amžiuje – dalis pečenegų ir ogūzų susiliejo su kipčiakais, atsikėlusiais nuo Irtyšiaus, perėmė jų kalbą. 14 amžiuje–15 amžiaus pabaigoje etnogenezei įtaką padarė nogajai. Nuo 16 amžiaus pabaigos karakalpakai minimi Vidurio Azijos istoriniuose šaltiniuose. Manoma, 20 amžiaus pradžioje susiformavo karakalpakų tauta.