karakalpãkų kalbà priklauso tiurkų kalbų vakarų grupės kipčiakų pogrupiui.
Paplitimas
Karakalpakijos Respublikos valstybinė kalba (kartu su uzbekų kalba). Dar vartojama kituose Uzbekijos regionuose (Bucharos vilajete, Chorezmo istorinėje srityje, Ferganos slėnyje), Rusijoje, Turkmėnijoje, Kazachijoje, Afganistane. Kalbančiųjų apie 635 670, iš jų Karakalpakijoje apie 506 000 (2010).
Gramatikos ypatybės
Karakalpakų kalba kilusi iš dabartinių tiurkų prokalbės – Vidurinės Azijos rytuose tiurkų genčių vartotos kalbos; artima nogajų ir kazachų kalboms. Skiriamos dvi pagrindinės karakalpakų kalbos tarmės: šiaurės rytų ir pietvakarių. Yra agliutinacinė (gramatiniai santykiai reiškiami priesagomis). Žodžiai neturi giminės. Gausu persiškų, arabiškų, uzbekiškų, rusiškų, šiek tiek kiniškų skolinių.
Raštas
Literatūrinė karakalpakų kalba susiformavo 20 a. pradžioje. Pirmą kartą savo raštą (arabų rašmenimis) įgijo 1924. 1928–40 vartotas lotyniškasis raštas, 1940–94 – kirilika, nuo 1994 vėl vartojamas lotyniškasis raštas.
2366