Karaliáučiaus lietùviai. Karaliaučius – svarbus lietuvių raštijos, kultūros, švietimo ir religinis centras. Iki 13 a. Tvankstoje gyveno autochtonai prūsai sembai, 16 a. pabaigoje, manoma, – iki 20 % jų ir Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų); tada baltai gyveno daugiausia priemiesčiuose atskirais kvartalais (dauguma – vargingieji). 1365 Karaliaučiuje buvo pakrikštytas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pabėgęs kunigaikštis Butautas. Didžiajam kunigaikščiui Vytautui antrą kartą pasitraukus į Vokiečių ordino valdas ir būnant Karaliaučiaus mieste, į jį 1390 atvyko 31 žemaičių bajoras ir, pripažindami Vytautą savo valdovu, krašto vardu su Ordinu sudarė taikos ir prekybos sutartį.
Vykstant reformacijai Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenbugiečio pastangomis Karaliaučiuje buvo telkiami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Prūsijos bei Mažosios Lietuvos jaunuoliai mokslinimui, kad galėtų lietuvių ir prūsų kalbomis raštu bei žodžiu propaguoti valstybinę evangelikų liuteronų religiją, ugdyti raštiją. Į miestą iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atvykę lietuvių intelektualai A. Kulvietis ir S. Rapolionis buvo vieni Karaliaučiaus universiteto steigėjų, pirmieji jo profesoriai. Studentas M. Mažvydas parengė ir Karaliaučiuje 1547 išleido pirmąją lietuvių kalba knygą Katekizmas. Čia išleisti 2 katekizmai ir prūsų kalba (1545, 1561), pirmoji spausdinta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija – M. Strijkovskio knyga (1582). Karaliaučiaus spaustuvės išspausdino gana daug lietuviškų knygų.
Jau nuo 1531 Senamiesčio bažnyčioje lietuviškas pamaldas laikė iš Šilalės atvykęs kunigas J. Tartilavičius (Tartyla). Steindammo bažnyčioje lietuviškai pamokslus sakė lietuvių raštijos ugdytojai: 1550–87 – B. Vilentas, 1587–1602 – J. Bretkūnas, 1604–21 – L. Sengstockas (Zengštokas), 1621–29 – J. Rėza. M. L. Rėza 1799–1816 buvo Karaliaučiaus įgulos kapelionas, nuo 1807 – universiteto dėstytojas, kurį laiką ir vienas vadovų, 1818–40 – Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro vedėjas. F. Kuršaitis 1841–84 buvo miesto lietuvių evangelikų liuteronų kunigas, 1841–83 – Lietuvių kalbos seminaro vedėjas.
17 a. pradžioje–18 a. pradžioje Karaliaučiuje veikė katalikų misija – 1–2 lietuviai ar lietuviškai moką kunigai jėzuitai; jie (pvz., 1651–65 J. Jaknavičius, 1665–70 P. Šrubauskis) sakė lietuviškus pamokslus. 1657–65 Prūsijos kunigaikštystės generalgubernatoriumi ir valdovo Frydricho Vilhelmo patarėju buvo Karaliaučiuje rezidavęs lietuvių kunigaikštis Boguslavas Radvila. Mieste gyveno nemažai lietuvių bei prūsų kilmės žmonių – iki 18 a. pabaigos veikė viena ar kelios lietuviškos pradžios mokyklos. Lietuviškos pamaldos visiškai nutrūko (Sakaimio bažnyčioje) 1915, prasidėjus I pasauliniam karui. 1832–1915 Karaliaučiuje leistas laikraštis Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų, 1848–80 – Keleivis.
Lietuvių raštijai, kultūrai, dvasiniam gyvenimui nusipelnė daugelis Karaliaučiaus universiteto auklėtinių kunigų bei kitų profesijų žmonių, dirbančių Mažojoje Lietuvoje. Karaliaučiuje išleista D. Kleino pirmoji lietuvių kalbos gramatika (1653), J. Šulco pirmoji grožinės literatūros lietuvių kalba knyga (1706), P. Ruigio Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodynas (1747), lietuvių kalbos tyrinėjimų studija (1747), jo su kitais lietuviškai parengta Naujasis Testamentas (1727), giesmynas (1732), Biblija (1735), jo sūnaus P. F. Ruigio Lietuvių kalbos gramatika (1747), G. Ostermejerio veikalai senprūsių ir lietuvių tematika (1775, 1780), lietuviškų giesmynų istorija (1793), M. L. Rėzos – apie Biblijos lietuvių kalba rengimą (1816), jo paskelbta K. Donelaičio poema Metai (1818) ir 6 pasakėčios (1824), t. p. jo parengtas lietuvių liaudies dainų rinkinys (su vertimu į vokiečių kalbą; 1825).
Prūsistikai, lituanistikai ir apskritai baltistikai nusipelnė, lietuviška tematika rašė daugelis Karaliaučiuje gimusių, išsimokslinusių ar dirbusių poetų, istorikų, kitų mokslininkų. Lituanistikos ir prūsistikos veikalų paskelbė Karaliaučiaus karališkoji vokiečių draugija (1741–1945 ?), daug šios tematikos medžiagos sukaupė mokslinė draugija Prussia (1844–1944), Karaliaučiaus pilyje turėjusi muziejų Prussia su biblioteka. Karališkoji ir universiteto bibliotekos nuo 18 a. pabaigos sukomplektavo beveik visą Mažosios Lietuvos lietuviškų leidinių kolekciją.
Karaliaučiuje 1909 įkurtame etnografiniame Tėviškės muziejuje veikė ir lietuvių skyrius. 19 a. pabaigoje lietuviais užsirašė tik apie 470 miesto gyventojų. Retkarčiais jiems buvo sakomi lietuviški pamokslai. 20 a. 3–4 dešimtmetyje čia stažavo žymūs Lietuvos Respublikos kalbininkai, istorikai, kitų specialybių mokslininkai.
415