Karaliáučiaus universitètas, Albertinà (16–20 amžiaus lotyniškoje ir vokiškoje literatūroje paplitęs Karaliaučiaus universiteto pavadinimas Albertina, kilęs iš jo įkūrėjo Prūsijos kunigaikščio Albrechto, lotyniškai Albertus, Brandenburgiečio vardo), vienas seniausių ir garsiausių Vidurio Europos universitetų, veikęs 1544–1945.
Universiteto istorija
Universitetas įkurtas 1544 08 14 Knypavos (Kneipuvos) saloje Karaliaučiuje pagal Krokuvos akademijos (Jogailos universitetas) modelį vietoj aukštesniosios akademinės mokyklos – partikuliaro (įkurtas 1542; jos vedėjas buvo A. Kulvietis). Steigėjas – Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis. Pirmasis rektorius – Georgas Sabinas (lotyniškai Sabinus). Iš pradžių universitetas turėjo keturis fakultetus: Filosofijos, Teisės, Medicinos ir Teologijos (šis daugiausia rengė dvasininkus protestantizmui Mažojoje Lietuvoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje skleisti), vėliau dar įsteigti Politologijos, Gamtos mokslų ir Žemės ūkio fakultatai. 1544–1545 universitete buvo daugiau kaip 200 studentų, dėstė 11 profesorių. 1560 Žygimantas Augustas universitetui suteikė Krokuvos akademijos teises ir privilegijas.
Karaliaučiaus universiteto emblema
1718–1944 prie universiteto veikė Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras. Universitetas turėjo biblioteką (Karaliaučiaus universiteto biblioteka), botanikos sodą (įkurtas 1811), observatoriją (įkurta 1813), 40 institutų, septynias medicinos klinikas. 1862 pastatyti nauji universiteto rūmai Steindammo rajone, į šiaurę nuo pilies.
1944 rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje senieji rūmai buvo subombarduoti Didžiosios Britanijos aviacijos; po karo nugriautos sienos, pašalinti griuvėsiai. 1945 nuspręsta universitetą evakuoti į Greifswaldą (netoli Flensburgo), vėliau – į Göttingeną. Karo pabaigoje apgriauti naujieji universiteto rūmai vėliau atstatyti.
Karaliaučiaus universiteto senieji rūmai (20 amžiaus pradžios atvirukas)
Karaliaučiaus universiteto naujieji rūmai (19 amžiaus pabaigos litografija)
Karaliaučiaus universiteto vietoje 1948–1966 veikė Rusijos Kaliningrado pedagoginis institutas, 1967–2005 – Kaliningrado valstybinis universitetas, 2005–2010 – Rusijos valstybinis Imanuelio Kanto universitetas, nuo 2010 veikia Baltijos federalinis Imanuelio Kanto universitetas.
Žymūs dėstytojai ir studentai
Universitete mokėsi, dėstė žymūs mokslininkai, lietuvių raštijos veikėjai, tarp jų: C. Hennenbergeris, S. Dachas, D. H. Arnoldtas, J. Voigtas, M. Pretorijus, G. Ch. Pisanski, L. A. F. J. Baczko, K. H. Lohmeyeris, Ch. Hartknochas, I. Kantas, D. Hilbertas, G. H. F. Nesselmannas, P. Bohlenas, A. Bezzenbergeris, K. Lorenzas, V. Falkenhahnas, J. Gerulis.
Žymiausi universiteto rektoriai: D. H. Arnoldtas, I. Kantas, A. Bezzenbergeris, J. Gerulis.
Lietuvių kultūros ir mokslo centras
Karaliaučiaus universitetas buvo svarbus lietuvių kultūros ir mokslo centras. Vieni universiteto steigėjų – A. Kulvietis (dėstė hebrajų ir graikų kalbas), S. Rapolionis (teologiją). Pastarajam 1545 mirus teologiją dėstė F. Stafilas (lotyniškai Staphylus). Studentams, kilusiems iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Albrechtas Brandenburgietis skyrė stipendijas, o vargingiesiems, kilusiems iš Prūsijos ir Mažosios Lietuvos, reikėjo mokėti mažą stojamąjį mokestį. Stodami į Karaliaučiaus universitetą turėdavo prisiekti, kad baigę mokslus skelbs protestantų tikėjimą tarp lietuvių. 17 amžiuje L. K. Radvilaitė įsteigė stipendiją Lietuvos reformatams; ji buvo skiriama iki 19 amžiaus antros pusės. Nuo 17 amžiaus antros pusės prie Karaliaučiaus universiteto veikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Radvilų įsteigta bursa, joje daugiausia gyveno Kėdainių, Biržų, Slucko protestantiškų mokyklų absolventai. Karaliaučiaus universiteto ugdytiniai buvo lietuvių raštijos ir kultūros veikėjai, baltistai, istorikai, Prūsijos valdžios potvarkių į lietuvių kalbą vertėjai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai ir dėl religinių persekiojimų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasitraukę intelektualai protestantai.
16 amžiuje studijavo M. Mažvydas (pirmasis žinomas lietuvis, baigęs Karaliaučiaus universitetą), J. Zaviša, M. Sapiega, J. Sapiega, Merkelis Giedraitis, Jonas Chodkevičius, J. Valavičius, J. Bretkūnas, B. Vilentas, S. Vaišnoras, A. Jomantas, A. Rodūnionis, 17 amžiuje – D. Kleinas, M. Pretorijus, T. G. Šulcas, P. Ruigys, J. Rikovijus, 18 amžiuje – K. Donelaitis, M. L. Rėza (nuo 1807 dirbo universitete, kelis kartus buvo jo rektorius), G. Ostermejeris, S. Ostermejeris, P. F. Ruigys, A. F. Šimelpenigis, J. Brodovskis, K. G. Milkus, 19 amžiuje – E. K. S. Gisevius, F. Kuršaitis (universiteto rektorius), K. R. Jacoby ir kiti.
1544–1546 studijavo 23, 1544–1600 – 202 jaunuoliai iš Didžiosios Lietuvos (dauguma lietuviai) ir iš kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vakarinės dalies vietų (mažuma), 17 amžiuje – 19 lietuvininkų ir lietuvių ar prūsų kilmės jaunuolių iš Mažosios Lietuvos, 230 jaunuolių iš ietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, 18 amžiuje – 10 lietuvininkų ir lietuvių kilmės iš Mažosios Lietuvos, 201 – iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Iš viso 1544–1828 iš Didžiosios Lietuvos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės universitete mokėsi 695 lietuvių ir šiek tiek kitų tautybių jaunuolių, 1544–1900 iš Mažosios Lietuvos (Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštų) – 346 lietuvininkai ir prūsai, taip pat vokiečiai, vėliau nusipelnę lietuvių raštijai. 1544–1828 iš Mažosios Lietuvos studijavo apie 13 370 jaunuolių (vokiečių, baltų ir baltų kilmės, pavyzdžiui, Donelaičių buvo 9, Gedkantų – 10, Laudynų – 13, Perkūnų – 9), tarp jų 7242 iš Karaliaučiaus. Absolventai iš Mažosios Lietuvos tapo daugiausia dvasininkais, lietuvių raštijos darbuotojais, iš Didžiosios Lietuvos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – valstybės ir kultūros veikėjais.
Š: Die Matrikel der Albertus-Universität zu Königsberg / Hersg. von G. Erler. 3 Bde Leipzig 1908–1917. L: A. Matulevičius Lietuviai studentai Karaliaučiaus universitete XVI a.–XIX a. pradžioje / Istorija t. 62 Vilnius 2005; D. Arnoldt Ausführliche und mit Urkunden versehene Historie der Koenigsbergischen Universitaet 2 Teile. Koenigsberg 1746; D. Arnoldt Kurzgefasste Nachrichten von allen seit der Reformation an den Lutherischen Kirchen in Ostpreussen gestandenen Predigern 3 Teile Koenigsberg 1777; G. Selle Geschichte der Albertus-Universität zu Königsberg in Preussen Würzburg 1956; W. Hubatsch Die Albertus-Universität zu Königsberg Würzburg 1966; K. Lavrinovič Albertina: Očerki istorii Kenigsbergskogo universiteta Kaliningrad 1995.
415