Karaliáučiaus universitèto Lietùvių kalbõs seminãras veikė 1718–1944. Įsteigtas Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo I nurodymu. Seminare pirmą kartą aukštojoje mokykloje lietuvių kalba dėstyta kaip savarankiška disciplina. Per lietuvių (ir lenkų) švietimą gimtąja kalba siekta tautiškai nevienalytes Prūsijos provincijas bei kraštus greičiau integruoti į vientisą karalystę. Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras iš pradžių veikė Teologijos fakultete. Būsimi Mažosios Lietuvos lietuvių parapijų kunigai (jie – ir parapinių mokyklų mokytojai) buvo mokomi lietuvių kalbos, nes po 1709–1711 Didžiojo maro ir bado jų itin stigo. Seminaristai gaudavo specialias stipendijas, bendrabutį ir nemokamus pietus. Buvo mokomi lietuvių kalbos gramatikos pagrindų, savarankiškai rašyti pamokslus, katechizuoti, vertimo įgūdžių. Mokyta iš Biblijos, postilės, katekizmo ir kitų religinių knygų. Lietuvių kalbos kursas dėstytas 3 metus (apie 300 valandų). Lankyti Lietuvių kalbos seminarą privalėjo visi iš lietuvių apskričių kilę studentai. 16 amžiuje Lietuvių kalbos seminaras turėjo menkus mokymo priemonių išteklius, stokota tinkamų dėstytojų ir mokytojų, darbui trukdė stipri pietistų ir ortodoksų konfrontacija, dėl karų kylantys finansiniai sunkumai. Lietuvių kalbos seminaro inspektoriais (vadovais) buvo Prūsijos karaliaus skirti universiteto profesoriai (Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras tituluotas karališkuoju). Atleidus pirmąjį inspektorių J. H. Lysijų (Lyzijų; juo buvo iki 1723), seminarui vadovavo Prūsijos vyskupas J. J. Kvantas (Quandt). Šis įtraukė Lietuvių kalbos seminaro absolventus P. G. Milkų, A. F. Šimelpenigį, A. H. Pilgrimą į lietuvių raštijos rengimą. 1733–1763 inspektoriumi dirbo F. A. Šultcas, 1763–1775 – D. H. Arnoldtas. Žymesni Lietuvių kalbos seminaro 18 amžiuje išugdyti lietuvių raštijos veikėjai: K. Donelaitis, G. Ostermejeris, P. F. Ruigys, K. G. Milkus, K. Hasensteinas, Z. Ostermejeris, N. Ostermejeris.
1810–1840 seminarui vadovaujant M. L. Rėzai gerokai pakilo mokymo lygis, pasaulietiškesnis darėsi jo turinys. M. L. Rėza buvo pirmasis lietuvių kalba dėstantis inspektorius; jis į programą įtraukė K. Donelaičio Metus ir pasakėčias. 1840–1883 seminarui vadovavęs F. Kuršaitis įsteigė specialų šnekamosios kalbos kursą ir ėmė dėstyti lietuvių kalbą visų universiteto fakultetų studentams. Pratyboms naudojo savo paties parengtus kalbos mokslo vadovėlius, K. Donelaičio kūrinius ir lietuvių liaudies dainas iš M. L. Rėzos parengto rinkinio (1825). F. Kuršaitis išugdė žymių Mažosios Lietuvos filologų: J.A. M. Voelkelį, A. T. Kuršaitį, M. Lacknerį, J. Pipirą, E. J. Schiekoppą, K. Sturį. Lietuvių kalbos seminaro darbą sunkino stiprėjanti germanizacija. Po F. Kuršaičio mirties (1884) vadovais buvo skiriami kunigai vokiečiai, Lietuvių kalbos seminaras pradėjo nykti. Iki 19 amžiaus pabaigos seminarui paeiliui vadovavo 13 asmenų, lietuvių kalbos mokė apie 200 docentų (aukštesniųjų kursų studentų). 1935 Lietuvių kalbos seminaras iš Teologijos fakulteto (motyvuota mažėjančiu lietuviškai kalbančių dvasininkų poreikiu) buvo perkeltas į Filosofijos fakultete veikiantį Baltų–slavų kalbų seminarą, kuris tapo europinio masto baltistikos studijų centru. Jame dėstė V. Falkenhahnas ir J. Gerulis. 1944 artėjant frontui, Lietuvių kalbos seminaras kartu su Karaliaučiaus universitetu buvo uždarytas.
Iš viso Lietuvių kalbos seminarą lankė apie 1700 seminaristų. Baigusieji sudarė Mažosios Lietuvos inteligentijos branduolį, telkė provincijos šviesuolius, kėlė lietuvininkų savimonę, leido pirmuosius lietuviškus laikraščius, rengė tautosakos rinkinius, steigė ir rėmė lietuvių mokslo ir kultūros draugijas, rašė, recenzavo, cenzūravo ir platino lietuviškas knygas. 18–19 amžiuje jų parengtos lietuvių knygos yra didžiausia ir reikšmingiausia Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos dalis.
L: L. Citavičiūtė Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras: istorija ir reikšmė lietuvių kultūrai Vilnius 2004.
1378