Karališkoji Prūsija

Karãliškoji Prsija, Karãliškieji Prsai (lenk. Prusy Królewskie), 1466–1569 Lenkijos karalystės autonominė, 1569–1772 integrali dalis. Susidarė, kai po Lenkijos laimėto Trylikamečio karo (1454–66) 1466 Torunės taikos sutartimi Lenkija gavo Vokiečių ordino valdomas Marienburgo-Elbingo sritį, Varmės vyskupiją (ši teritorija – prūsų etninės žemės), t. p. Gdansko (Dancigo), Pamario, Kulmo ir Michałowo (su Torune) žemes. Žlugus ordinui likusi baltiška Prūsijos dalis 1525 tapo Prūsijos kunigaikštyste (su Mažąja Lietuva), ją skiriant nuo Karališkosios Prūsijos, dar vadinamos Kunigaikštiškąja Prūsija, Kunigaikštiškaisiais Prūsais. Karališkoji Prūsija tapo Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio (valdė 1447–92) ir jo įpėdinių lenu. Turėjo autonomiją, savo pinigus, iždą, ją valdė Prūsijos taryba (lenk. Rada pruska). Buvo suskirstyta į Pamario, Kulmo (Chełmno) ir Marienburgo (Malborko) vaivadijas. Karaliui atstovavo gubernatorius. 1569 Liublino seime Karališkosios Prūsijos autonomija panaikinta, Prūsijos taryba virto Generaliniu seimeliu. Karališkosios Prūsijos atstovai tapo Abiejų Tautų Respublikos Seimo senatoriais ir pasiuntiniais. Autonomiją išlaikė tik Gdanskas, 16–17 a. turtingiausias ir didžiausias Lenkijos miestas. 1525 Vokiečių ordino valstybei virtus protestantiška Prūsijos kunigaikštyste, Karališkoji Prūsija liko katalikiškas kraštas. Per Abiejų Tautų Respublikos I padalijimą 1772 Karališkoji Prūsija (išskyrus Gdanską ir Torunę), per II padalijimą 1793 ir Gdanskas su Torune atiteko Prūsijos karalystei.

415