karãlius, tautos ar valstybės monarcho titulas.
Karaliais vadinami daugelio pasaulio kraštų valdovai, bet tradiciškai toks titulas labiau siejamas su europietiška (pirmiausia germaniška ir anglosaksiška) monarcho instituto tradicija. Slavų kalbose titulo pavadinimas kilo nuo Karolio Didžiojo vardo, germanų ir anglosaksų – nuo protogermaniško kuningas, daugelio manymu, reiškiančio vado įpėdinis. Ilgainiui dėl krikščionybės įtakos teisė suteikti karaliaus titulą pripažinta popiežiams. 17 a. Anglijoje, vėliau ir kitose šalyse karaliaus valdžią pradėta riboti konstitucija ar paprotine norma; valdžios šaltiniu pradėta laikyti labiau tautos nei Dievo valią.
Lietuvoje
Vidurinias amžiais lietuviai savo valdovą iš pradžių vadino kunigu, kunigaikščiu. Karaliaus terminas kilo iš slavų kalbų (čekų k. král, lenkų – król, rusų – korol′). Vienintelis Lietuvos karalius (Lietuvos karalystė) buvo 1253 karūnuotas Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas. Dokumentuose Lietuvos karaliumi save titulavo Lietuvos didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, kai kurie kiti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila 1386 tapo Lenkijos karaliumi. Nuo 1447 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio karūnacijos iki Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo 1795 (išskyrus 1492–1501 Lietuvos didįjį kunigaikštį Aleksandrą) Lietuvos didysis kunigaikštis buvo ir Lenkijos karalius.
2336
-kunigas; -kunigaikštis