kãras, valstybių ar kitų subjektų (pvz., nacionalinio išsivadavimo judėjimų) varžymasis ar politikos tęsimas naudojant ginkluotą jėgą.
Teisiškai reglamentuoti karo skelbimą ir vedimą pradėta antikos laikais (pvz., senovės Romoje teisę skelbti karą turėjo tik Senatas). Seniausias karų skirstymas yra į neteisingus ir teisingus (pvz., teisingas karas, kuriuo siekiama gintis nuo užpuoliko). Pagal tikslus, kurių siekia karą pradėjusios valstybės, skiriami agresyvūs karai (Vokietijos, Italijos ir Japonijos kariniai veiksmai per Antrąjį pasaulinį karą), kolonijiniai karai (19 a. Didžiosios Britanijos karas Šiaurės Amerikos žemyne), nacionalinio išsivadavimo karai (Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karas 1775–83), pagal konflikto šalių statusą – tarpvalstybiniai karai, pilietiniai karai (Rusijoje 1918–22; Rusijos pilietinis karas), mišrūs (karai buvusioje Jugoslavijoje 1991–99), pagal konflikto apimtį – vietiniai karai (1982 Falklando konfliktas). Pagal geografinį požymį skiriami regioniniai karai (1800–15 Napoleono karai), pasauliniai karai, pagal karo veiksmų teatro ypatybes – dykumų, džiunglių, jūrų, oro, kosminis, pagal ginkluotės tipą – biologinis, branduolinis, konvencinis (kai nenaudojami biologiniai ir branduoliniai ginklai).
Iki 1907 tarptautinėje teisėje galiojo paprotinė norma, pagal kurią karas gali prasidėti tik formaliai jį paskelbus. 1907 Hagos konferencijoje (Hagos taikos konferencijos) priimta konvencija Dėl karo veiksmų pradžios nustatė, kad ginkluotos kovos veiksmus galima pradėti tik tada, kai tinkamai (deklaruojant karą, nurodant jo priežastį ar paskelbiant sąlyginį ultimatumą) informuojama kita šalis. Kariaujančių valstybių ir jų ginkluotųjų pajėgų elgesį karo metu reglamentavo 1907 Hagos konvencija Dėl sausumos karo įstatymų ir papročių.
Po Pirmojo pasaulinio karo sustiprėjo pastangos ne tik reglamentuoti, bet ir uždrausti karą. 1919 Versalio taikos konferencijoje priimtame Tautų Sąjungos statute buvo įtvirtintas draudimas valstybėms narėms pradėti karo veiksmus neišnaudojus ginčų sprendimo taikių priemonių (arbitražo, teismo, Tautų Sąjungos tarybos), bet jei sprendimas valstybės netenkino, po 3 mėn. ji turėjo teisę panaudoti jėgą. 1928 buvo priimtas Kelloggo‑Briand’o paktas, kuriame valstybės deklaravo atsisakančios karo, kaip nacionalinės politikos priemonės, ir įsipareigojančios visus iškylančius ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis. Iki II pasaulinio karo šio pakto dalyvėmis tapo beveik visos didžiosios valstybės, įskaitant ir vėliau tapusias agresorėmis (Vokietija, Japonija, Italija, SSRS).
Po II pasaulinio karo priimtoje Jungtinių Tautų Chartijoje nebevartojamas žodis karas, o bet koks ginkluotos jėgos naudojimas prieš kitos valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę draudžiamas, išskyrus kelias teisėto ginkluotos jėgos naudojimo išimtis: ginkluotos jėgos panaudojimas leidžiamas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos, veikiančios pagal Jungtinių Tautų Chartiją, sprendimu, savigynos nuo ginkluoto užpuolimo atveju, t. p. tautoms, kovojančioms prieš svetimšalių okupaciją, rasinę ar kolonijinę priespaudą (vadinamieji nacionalinio išsivadavimo karai), įgyvendinant pagal Jungtinių Tautų Chartiją nacionalinio apsisprendimo teisę. 1949 priimtose Ženevos konvencijose dėl karo aukų apsaugos vartojami terminai tarptautinis ginkluotas konfliktas ir netarptautinis ginkluotas konfliktas, kurie kvalifikuojami pagal faktinį ginkluotos jėgos panaudojimą.
Karas, kaip teisinė būklė, prasideda nuo valstybės nacionalinės teisės aktu įvedamos karo padėties arba nuo tarptautinės deklaracijos apie karo paskelbimą (pvz., 1939 09 03 Didžioji Britanija paskelbė karą Vokietijai). Paskelbus karo padėtį nutraukiami diplomatiniai ir konsuliniai santykiai, sustabdomas ar nutraukiamas kai kurių tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių taikų bendradarbiavimą (pvz., ryšių) tarp kariaujančių šalių, galiojimas. Pradeda veikti normos, reglamentuojančios neutralių valstybių padėtį, t. p. karo (ginkluoto konflikto) teisės bei tarptautinės humanitarinės teisės normos. Esant karo padėčiai valstybėms leidžiama nukrypti nuo kai kurių įsipareigojimų žmogaus teisių srityje (pvz., riboti susirinkimų laisvę, taikyti mirties bausmę ir kita), apriboti priešiškų šalių piliečių teises (pvz., judėjimo laisvę) ir kita. Karas, kaip teisinė būklė, pasibaigia sudarius taikos sutartį arba paskelbus nacionalinės teisės aktą, panaikinantį karo būklę. Kariavimo ir taikos sudarymo papročius apima karo teisė.
Karai pasaulyje vyksta nuolat, pvz., 2011 vyko 20 karų.
73
2271