karbonãtai, anglies rūgšties junginiai. Kietos kristalinės medžiagos. Skiriami neorganiniai ir organiniai karbonatai. Neorganiniai karbonatai yra druskos, gaunamos pakeitus abu anglies rūgšties vandenilio jonus metalų jonais; šie karbonatai vadinami normaliaisiais. Veikiant karbonatus anglies dioksidu susidaro hidrokarbonatai (molekulėje turi vandenilio atomą), kuriuos šiek tiek pakaitinus vėl gaunami normalieji karbonatai. Gerai tirpsta vandenyje šarminių metalų, amonio ir talio karbonatai, blogiausiai – kalcio, bario, stroncio ir švino karbonatai. Ištirpę hidrolizuojasi ir šarmina tirpalą, tirpdami rūgštyse išskiria anglies dioksidą. Kaitinami skyla iki metalo oksido ir anglies dioksido. Skilimo temperatūra tuo aukštesnė, kuo aktyvesnis karbonatų sudėtyje esantis metalas (pvz., kalcio, magnio ir aliuminio karbonatai skyla atitinkamai 820, 350 ir 100 °C temperatūroje). Praktikoje svarbūs yra kalcio karbonatas, kalio karbonatas (potašas), natrio karbonatas (soda), magnio karbonatas MgCO3 ir kitų metalų (cinko, mangano, švino, vario) gamtiniai karbonatai, kurie dažniausiai yra tų metalų rūdos. Organiniai karbonatai yra anglies rūgšties esteriai. Alifatiniai karbonatai (pvz., dimetilkarbonatas) – eterio kvapo bespalviai skysčiai, netirpūs arba mažai tirpūs vandenyje, etanolyje, dietanolamine, amoniake. Cikliniai karbonatai (pvz., etilenkarbonatas) – skysčiai arba žemos lydymo temperatūros kietosios medžiagos, tirpstančios vandenyje. Organiniai karbonatai naudojami kaip gamtinių ir sintetinių dervų tirpikliai, elektrolitai, dispergentai, emulsikliai, monomerai sintetinio kaučiuko, sintetinio pluošto ir plastikų gamyboje.
2509
Gamtiniai karbonatai
Gamtiniai karbonatai sudaro mineralų klasę. Skiriami paprastieji (be vandens ir su vandeniu) karbonatai, hidrokarbonatai ir sudėtingieji karbonatai (turintys papildomų F–, Cl–, [SO4]2– ir kitų anijonų). Žinoma daugiau kaip 120 mineralų. Labiausiai paplitę dvivalenčių metalų kalcio, mangano, geležies, magnio karbonatai, rečiau – vario, cinko, švino karbonatai. Vienvalenčių ir didelio valentingumo elementų karbonatai labai reti. Kai kurie karbonatai (kalcitas, dolomitas, sideritas) plačiai paplitę Žemės plutoje, sudaro dideles sankaupas. Jų kilmė daugiausia nuosėdinė, dalis mineralų susidaro dūlant kitiems mineralams arba plyšiuose kristalizuojasi iš karštų vandeninių tirpalų. Kristalai monoklininės, trigoninės, rombinės singonijos, būna aiškios kristalinės formos, suaugę į masyvius grūdėtus agregatus, sudaro konkrecijas. Spalva daugiausia šviesi; geležies, mangano ir vario karbonatai būna įvairiaspalviai. Kietumas 3–5. Tankis nuo 1420 kg/m3 (sodos) iki 6600 kg/m3 (cerusito). Svarbus karbonatų skiriamasis bruožas – reaguodami su druskos rūgštimi (HCl) išskiria anglies dioksidą (CO2). Būdingas tirpumas vandenyje, dėl to karbonatinių uolienų kloduose susidaro karstas. Litofilinių (Ca, Mg) ir siderofilinių (Fe, Mn) elementų karbonatai chemogeniniu ir biogeniniu būdu kristalizuojasi iš jūrų ir vandenynų, uolienų plyšiuose – iš hidroterminio vandens. Karbonatai gali susidaryti ir iš specifinės sudėties magmos (karbonatitai). Chalkofilinių elementų (Zn, Pb, Cu) karbonatai dažniausiai susidaro polimetalų sulfidinių rūdų oksidacijos zonoje. Iš karbonatų (kalcito, dolomito) gaminamos statybinės medžiagos. Geležies, švino, cinko, mangano karbonatai naudojami šiems metalams gauti.
Lietuvoje
Lietuvoje iš karbonatų (kalcito, dolomito) sudarytų uolienų sluoksnių yra ordoviko, silūro, devono, permo ir kreidos sistemose. Juros sistemos nuogulose randama siderito konkrecijų. Holocene iš karbonatų susidarė ežerų kreida ir šaltinių klintinis tufas.
2961
-bikarbonatai