kardiològija (gr. kardia – širdis + logos – mokslas), medicinos šaka, tirianti širdies ir kraujagyslių sistemos anatomines bei fiziologines ypatybes, ligas, jų diagnostikos, gydymo ir profilaktikos metodus. Svarbiausi tyrimo metodai: eksperimentiniai (su gyvūnais ir žmonėmis), klinikiniai ir instrumentiniai (auskultacija, elektrokardiografija, ultragarsiniai, radiologiniai ir kita).
Graikų gydytojas Galenas 2 a. pateikė pirmąją kraujo apytakos schemą (naudota iki 17 a.), aprašė širdies vožtuvus, arterijų ir venų skirtumus. Jis įrodė, kad arterijomis teka kraujas, o ne oras, kaip iki tol buvo manyta, teigė, kad kraują gamina kepenys, venomis jis teka į įvairias kūno vietas, dalis jo plaučiuose maišosi su oru; iš dešiniojo į kairįjį širdies skilvelį sunkiasi per pertvaros poras. 1628 W. Harvey (Anglija) aprašė didįjį kraujo apytakos ratą, 1661 M. Malpighi – inkstų kapiliarus, 1706 R. Vieussens’as – širdies vožtuvus ir kraujagysles. 1733 S. Halesas (Didžioji Britanija) pirmasis išmatavo kraujospūdį. 1746 J. B. de Sénacas (Prancūzija) paskelbė apie širdies sandarą, 1771 L. Auenbruggeris (Austrija) – apie širdies perkusiją. R. T. H. Laënnecui 1816 išradus stetoskopą, iki 19 a. pabaigos širdies auskultacija tapo vienas svarbiausių kardiologijos diagnostikos metodų. 1839 J. E. Purkyně, 1893 W. Hisas (Šveicarija) aprašė širdies laidžiosios sistemos dalis, C. F. W. Ludwigas (Vokietija) 1864 sukūrė kraujospūdžio matavimo ir kraujotakos greičio nustatymo metodus, 1866 atrado vazomotorinius refleksus.
Kardiologijos mokslas ypač sparčiai ėmė plėtotis 20 amžiuje. 1903 W. Einthovenas sukūrė elektrokardiografą. 1909 V. Obrazcovas ir N. Stražeska (Rusija), 1912 J. B. Herrickas (Jungtinės Amerikos Valstijos) aprašė širdies vainikinių arterijų trombozę ir miokardo infarktą. W. Forssmannas (Vokietija) 1929 sukūrė širdies kateterizacijos metodą. 1938 R. E. Grossas (Jungtinės Amerikos Valstijos) atliko sėkmingą įgimtos širdies ydos operaciją, kuri paspartino kardiochirurgijos plėtotę. 1951 Ch. Hufnagelis (Jungtinės Amerikos Valstijos) sukūrė plastikinį aortos vožtuvą, 1953 J. H. Gibbonas (Jungtinės Amerikos Valstijos) prijungė dirbtinę širdį ir kraujo valymo aparatą. 1967 Ch. Barnardas (Pietų Afrikos Respublika) transplantavo žmogaus širdį žmogui. Svarbūs 20 a. kardiologų E. Braunvaldo, C. K. Freidbergo, L. Wolffo, P. D. White’o (Jungtinės Amerikos Valstijos) hemodinamikos, miokardo kontrakcinės funkcijos, aterosklerozės, koronarų nepakankamumo, kitų širdies ir kraujagyslių sistemos ligų tyrimai. Didelę reikšmę kardiologijos raidai turi širdies ir kraujagyslių ultragarsiniai, radiologiniai tyrimo metodai.
Kardiologija Lietuvoje
Kardiologijos klausimai pradėti nagrinėti Vilniaus universitete 19 a. pradžioje. 1805 A. Sniadeckis rašė apie širdies veiklos atkūrimą elektriniu impulsu, 1812 J. Chščonovičius daktaro disertacijoje aprašė krūtinės anginą, kai kuriuos miokardo infarkto požymius. L. Lukomskis, S. Rosolovskis tyrė širdies ligų priežastis ir diagnostiką. 1817 P. Volkovinskis aprašė reumatinį karditą. V. Herberskis ir F. Rimkevičius 1823 Vilniaus universiteto klinikoje naudojo stetoskopą (praėjus 5 m. nuo jo išradimo), J. Očapovskis apie jo naudojimą 1824 apgynė disertaciją. 1900 Vilniaus chirurgas G. Romas operavo sergantįjį pūliniu perikarditu prapjaudamas širdiplėvę (perikardą). Miokardo infarkto kliniką 1930 Lietuvoje pirmoji aprašė A. Ambraziejūtė‑Steponaitienė. 1952 Kaune J. Jocius, 1953 Vilniuje A. Sučila pašalino širdiplėvę. 1956 Vilniuje A. Sučila, 1957 Kaune J. Brėdikis pradėjo zonduoti širdies dešiniąsias ertmes. Prie kardiologijos ir kardiochirurgijos plėtotės prisidėjo A. Smailys – 1956 jis pirmasis buvusioje SSRS panaudojo širdies elektros defibriliavimą, 1957 vienas pirmųjų pasaulyje atliko tiesioginį širdies masažą.
Nuo 20 a. 7 dešimtmečio pradėta tirti išeminė širdies liga, širdies ritmo sutrikimai, Kaune pradėtos širdies elektros stimuliavimo procedūros (J. Brėdikis). 1962 Vilniaus universitete įkurta Širdies ir kraujagyslių laboratorija, 1964 A. J. Marcinkevičius pradėjo operuoti sergančiuosius įgimtomis ir įgytomis širdies ydomis, plaučių arterijos trombembolija, kitomis ligomis. 1969 Kaune Z. Januškevičius įkūrė Širdies ir kraujagyslių sistemos fiziologijos ir patologijos mokslinio tyrimo institutas (nuo 1992 Kardiologijos institutas), jam iki 1984 vadovavo. Kardiologijos problemos t. p. buvo nagrinėtos Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institute Vilniuje. Vilniaus universiteto Kardiologijos klinikoje J. Rugienius sukūrė ir įdiegė širdies mikrokateterizacijos, kai kuriuos intrakardinius tyrimo metodus. Ch. Kibarskis ir L. Laucevičius paskelbė darbų apie kraujotakos nepakankamumo, širdies aritmijų ir kitų ligų diagnostiką bei gydymą. Svarbūs Kauno kardiologų A. Baubinienės, J. Blužo, J. Brėdikio, Z. Januškevičiaus, A. Lukoševičiūtės, A. Smailio, P. Šnipo darbai apie išeminės širdies ligos epidemiologiją, diagnostikos ir gydymo būdus. 1971 A. Marcinkevičius Vilniuje, J. Brėdikis Kaune atliko aortokoronarinio šuntavimo operaciją. Vilniaus universiteto kardiochirurgai A. Marcinkevičius, V. J. Sirvydis, G. Uždavinys, S. Miniauskas ir kiti 1987 persodino širdį, V. Sirvydis 1999 prijungė žmogui dirbtinę širdį. 2001 m. įkurtas Kauno medicinos universiteto Širdies centras (vadovas R. Benetis), 2002 – Vilniaus universiteto Širdies centras (vadovas A. Laucevičius). Lietuvos kardiochirurgijos centruose atliekamos visų rūšių širdies operacijos.
Knygos: autorių kolektyvo Širdies ritmo sutrikimų gydymas (1970), Klinikinė chirurgija (1980), Kardiologijos pagrindai (2009 22019), V. J. Sirvydžio Širdies ydos (1978), Gintaro Zaleskio 592 pagrindiniai laboratoriniai tyrimai. Interpretacijos (2017).
L: J. Kupčinskas Širdies ir kraujagyslių ligos Vilnius 1960; A. Dumčius Lietuvos širdies chirurgijos istorijos apžvalga / Medicina 2002 t. 38 priedas 2.
737