Karèlijos istòrija
Ikivalstybiniai laikai ir viduriniai amžiai
Dabartinės Karelijos teritorijoje žmonės apsigyveno septintame–šeštame tūkstantmetyje prieš Kristų. Jie daugiausia vertėsi žvejyba ir medžiokle. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų pradėta gaminti geležinius darbo įrankius, verstis gyvulininkyste ir žemdirbyste. Pirmo tūkstantmečio po Kristaus pabaigoje Karelijos teritorijoje jau gyveno finougrų gentys: karelai, vepsiai, o šiaurėje – samiai.
9 a. Karelija pateko į Kijevo Rusios įtaką. Antro tūkstantmečio pradžioje į Karelijos pietinę dalį pradėjo skverbtis slavai. 12 a., suirus Kijevo Rusiai, ji atiteko Didžiajam Naugardui. Karelijos administracinis centras buvo Korelos miestas (dabar Leningrado srities Prioziorsko miestas). 12–15 a. pradėjo formuotis karelų tautybė. 1227 Didžiojo Naugardo kunigaikštis Jaroslavas Vsevolodovičius apkrikštijo karelus ir vepsius. 13 a. pabaigoje švedai užėmė dalį karelų vakarinių žemių ir įkūrė Viipuri (Vyborgo) miestą. Likusi Karelijos dalis, kartu su Didžiuoju Naugardu, 1478 atiteko Maskvos valstybei. Beveik visi Karelijos valstiečiai priklausė valstybinių valstiečių kategorijai.
Naujieji laikai
16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje į Kareliją aktyviau skverbėsi Švedija. Pagal Stolbovo taiką 1617 jai atiteko Karelijos sąsmauka. Karelijos administraciniu ir prekybos centru tapo Olonecas (įkurtas 1649). Petro I laikais (1689–1725) Oloneco krašte buvo pastatyta gamyklų, kurios gamino patrankas, šautuvus ir kitus ginklus. 1703 šalia vienos iš Petro I įkurtų gamyklų susikūrė gyvenvietė, vėliau išaugusi į Petrozavodsko miestą.
Vyborgas (graviūra, 1709, dailininkas E. Dahlberghas)
Pagal 1721 Nystado taikos sutartį Karelijos sąsmauka atiteko Rusijai. 18 a. žymi Karelijos dalis priklausė Sankt Peterburgo, vėliau Didžiojo Naugardo gubernijai, nuo 1784 – Oloneco gubernijai (centras Petrozavodskas). Likusi Karelijos dalis priklausė Viipuri (Vyborgo) ir Archangelsko gubernijoms. 18 a. pabaigoje krašte atsirado privačių lentpjūvių, plito prekyba, verslai. Po 1861 valstiečių reformos plėtėsi medienos apdirbimas, prekyba. 19 a. 7–8 dešimtmečiuose Onegos ežeru ir Baltąja jūra pradėjo plaukioti garlaiviai. Vis dėlto dauguma Karelijos gyventojų ir toliau vertėsi tradiciniais žemdirbystės ir miškų krašto verslais (per 1897 Rusijos imperijos gyventojų surašymą iš 215 000 Karelijos gyventojų pramonės įmonėse dirbo tik 3000).
20–21 amžiai
Per Kareliją 1914–16 nutiesus Murmansko geležinkelį, jos ūkis pradėjo plėtotis sparčiau. 1917 11–1918 04 Karelijoje įvesta sovietų valdžia. 1918 pavasarį–1920 pradžioje dalį Karelijos buvo užėmę baltieji ir suomiai.
1920 06 Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos sudėtyje buvo sudaryta autonominė sritis – Karelijos darbo komuna, kuri 1923 pertvarkyta į Karelijos Autonominę Sovietų Socialistinę Respubliką. 3 dešimtmečio pabaigoje prasidėjo Karelijos industrializacija. 4 dešimtmečio pabaigoje Karelija, kurios gyventojai sudarė tik 0,2 % SSRS gyventojų, teikė 5 % jos miško produkcijos, 5 % popieriaus, 30 % granito. Tai iš esmės buvo pasiekta ūkį plėtojant ekstensyviu būdu ir nepakankamai rūpinantis socialine sfera. 1930–33 buvo iškastas Baltosios–Baltijos jūrų kanalas.
Svarbią reikšmę turėjo kalinių ir tremtinių darbas. 1940 tik viena lagerių grupė – Belbaltlag – teikė net 50 % visos Karelijoje paruošiamos miško medžiagos. 1929–33 įvykdyta žemės ūkio kolektyvizacija iš esmės pakeitė valstiečių gyvenseną ir sukėlė žemės ūkio nuosmukį. Po 1939–40 SSRS–Suomijos karo Κarelijos autonominė respublika 1940 03 pertvarkyta į Karelijos-Suomijos Sovietų Socialistinę Respubliką. Per SSRS–Vokietijos karą (1941–45) dalį Karelijos užėmė Vokietija ir Suomija. 1944 07 pabaigoje Vokietijos ir Suomijos kariniai daliniai iš jos buvo išstumti. 1956 06 Karelijos-Suomijos Sovietų Socialistinė Respublika vėl pertvarkyta į autonominę respubliką. Iki 7 dešimtmečio vidurio Karelijoje ir toliau daugiausia buvo rūpinamasi miško ūkio plėtojimu. Nuo 7 dešimtmečio pabaigos imta plėtoti ir plaušienos, popieriaus, kasybos, mašinų gamybos ir metalo apdirbimo pramonę.
buvusi SSRS ir Suomijos siena Karelijoje (1944)
Karelijos Respublika
1991 11 13 Karelijos Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika buvo pertvarkyta į Karelijos Respubliką. 1992 03 Karelijos Respublika kaip Rusijos Federacijos visateisis subjektas pasirašė Federacijos sutartį. 1992 11 įvyko Karelijoje gyvenančių karelų, vepsų ir suomių I nacionalinis kongresas. 1996 karelų kalba pripažinta antrąja Karelijos valstybine kalba (per 1989 gyventojų surašymą karelų kalbą gimtąja laikė 51,5 % karelų, rusų kalbą – 48,3 %).
2001 02 12 priimta Karelijos Respublikos konstitucija (valstybinė kalba – rusų). Daugiausia dėl migracijos 1992–2019 Karelijos gyventojų sumažėjo nuo 790 00 iki 618 000.