karèlų kalbà priklauso uraliečių kalbų šeimos Baltijos finų pogrupiui.
Paplitimas
Vartojama karelų Karelijoje (daugiausia kaip šnekamoji; 1930–40 oficialioji kalba, nuo 1940 Karelijos oficialiosios kalbos rusų ir suomių), Tverės ir kitose Rusijos srityse. Iš viso kalbančiųjų 30 600, iš jų Rusijos Federacijoje 25 600, Suomijoje 5000 (2018).
Gramatikos ypatybės
Labai artima rytinėms suomių tarmėms (laikoma atskira kalba dėl savitos fonetikos, morfologijos, leksikos ir kitokių istorinių sąlygų suformuotos tautinės savimonės). Skiriamos šiaurės ir pietų karelų, Oloneco, arba livių, ir liūdžių (kai kurie tyrinėtojai ją laiko savarankiška kalba, atsiradusia sumišus pietų karelų ir vepsių šnektoms) tarmės.
Literatūrinė kalba, sukurta pietų karelų tarmės pagrindu, gyvavo 1930–40. Nuo 20 a. paskutinio dešimtmečio karelų kalbai siekiama sugrąžinti oficialiosios kalbos statusą, egzistuoja 2 literatūrinės kalbos variantai: vienas – pietų karelų, kitas – Oloneco tarmės pagrindu (abiem leidžiami periodiniai leidiniai, vadovėliai).
Svarbiausios fonetikos ypatybės: ilgųjų balsių a, ä dvibalsinimas (karelų mua ‘žemė’, peä ‘galva’, suomių maa, pää), žodžio gale išlaikomas priebalsis h (karelų veneh ‘valtis’, suomių vene), reguliariai vartojamas priebalsis š vietoj kitiems Baltijos finams būdingo s (karelų metšä ‘miškas’, suomių metsä); Oloneco ir liūdžių tarmėse priebalsiai p, t, k ir s tarp sklandžiųjų priebalsių ir balsių skardėja, numetami afiksų -lla, -lle galiniai balsiai. Dėl to yra sutapę adesyvo ir aliatyvo linksniai (karelų metšäl ‘prie miško’ ir ‘miško link’ – suomių metsällä ir metsälle).
Leksikoje daug skolinių iš rusų k. (bohattu ‘turtingas’, mužikku ‘vyras’, passibo ‘ačiū’ ir kiti).
Raštas
Seniausias kalbos paminklas – Naugarde rastas 13 a. tošinis laiškas (užrašytas apie 10 žodžių perkūnijos užkalbėjimas). Spausdintos knygos pasirodė 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje (daugiausia religiniai raštai, elementoriai, žodynai mokytojams).
Vartojami lotyniškieji rašmenys (1938–40 vartoti rusų).
330