kariaunà, raitųjų karių būrys, susitelkęs apie genties vadą, vėliau kunigaikštį.
Tokia karinė organizacija būdinga karinės demokratijos santvarkai, gyvavusiai gentinės bendruomenės irimo ir feodalinių santykių atsiradimo laikotarpiu.
Senųjų germanų kariauna žinoma nuo 1 a. pr. Kr. Iš pradžių buvo laikina, nuo 1 a. sudarė kariuomenės branduolį. Kariauną išlaikydavo vadas, o ši jį gindavo. Kariaunos nariai, praturtėję per karo žygius, ilgainiui virto karine aristokratine genties aukštuomene. Germanams įsiveržus į Romos imperiją (4–6 a.) kariauninkai įsigijo daug žemių ir virto feodalais.
Rusijoje kariauna (družina) žinoma nuo 9 amžiaus. Vyresniąją kariauną sudarė žymesnieji kariauninkai – kunigaikščio patarėjai. Plėtojantis feodalinei žemėvaldai jie tapo žemvaldžiais – bojarinais. Kunigaikščių kariauna gyvavo iki 16 a., kol buvo panaikintos dalinės kunigaikštystės.
Lietuvoje
Lietuvių kariauna pirmą kartą paminėta Henriko Latvio kronikoje (minimi 1185–1227 įvykiai) aprašant lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio 1205 žygį į vokiečių užvaldytą Livoniją (pasiekė estų žemes) ir Daugeručio (m. 1213) įtaką Jersikai bei visos Latgalos, t. p. Naugarduko žemės puldinėjimus.
Kariaunos nariai buvo vadinami draugais (draugas), palydovais. Kariaunų vadai kunigaikščiai rinkdavo vienos ar kelių žemių kariauninkus: vokiečių ir rusų istorijos šaltiniuose minimos 13 a. 1 dešimtmečio lietuvių kariaunos, turinčios kelis tūkstančius kariauninkų. Per 1218–19 žygį į Estijos vakarinę dalį dalyvavo iki 2000 vyrų.
Susikūrus Lietuvos valstybei (13 a. 4 dešimtmetis) kariaunos sudarė kariuomenės smogiamąją jėgą, mokančią kovoti raitųjų rikiuotėje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip ir kitų Europos šalių, kariauninkų palikuoniai sudarė žymią tarnybininkų (tarnybinių bajorų) dalį.
Kariauninkų (kariaunos narių arba su žirgais susijusių bernelių) motyvas lietuvių tautosakoje išliko iš 12–14 amžiaus.
683
-družina