Kãrija (lot. Caria), istorinė sritis Mažosios Azijos pietvakariuose, į pietus nuo Meandro upės. Nuo seniausių laikų čia gyveno gyvulininkyste besiverčiantys ir karingumu bei plėšikavimu Egėjo jūroje garsėjantys karai.
Apie 900 pr. Kr., per vadinamąją achajiškąją kolonizaciją, kraštą užvaldė dorėnai; svarbiausi jų įkurti miestai – Knidas ir Halikarnasas. Nuo maždaug 560 pr. Kr. Karija priklausė Lidijos karalystei, nuo 546 pr. Kr. – Persijai. Vakarų Karijos poliai dalyvavo 500–494 pr. Kr. jonėnų sukilime (sukilimas Karijoje nuslopintas 497). Kalijo taikos sutartimi (449) persai pripažino Mažosios Azijos graikų polių nepriklausomybę. 5 a. pr. Kr. antroje pusėje Karijos poliai tapo Delo sąjungos nariais. Nuo 4 a. pr. Kr. pradžios Karija vėl priklausė Persijai – turėjo satrapijos, valdomos iš vietos Hekatomnidų dinastijos skiriamų satrapų, statusą; ypač klestėjo satrapo Mausolo laikais (įkurta miestų, plėtojosi ūkis, architektūra). 334 pr. Kr. Kariją užėmė Aleksandras Makedonietis. 129 pr. Kr. prijungta prie romėnų Azijos provincijos. Nuo 395 priklausė Bizantijai.
Karijos Afrodizijaus miesto liekanos