karnė blokadà, karo veiksmai, izoliuojantys (sutrikdomi išoriniai ryšiai) priešišką valstybę, didelę karinę grupuotę, miestą, uostą ar kitą objektą. Karinės blokados tikslas: griauti priešiškos valstybės karinę ir ekonominę galią, išsekinti priešo grupuotę ir vėliau ją sumušti arba priversti kapituliuoti. Karinės blokados rūšys: visiškoji arba dalinė, sausumos, jūrų, oro arba mišrioji. Pagal mastą, keliamus uždavinius, naudojamas pajėgas ar priemones būna strateginė, operatyvinė ir taktinė karinė blokada. Pastaroji dažniausiai vadinama blokavimu. Sausumos karinė blokada buvo taikoma dar senovės karuose (pvz., per Trojos karą). 17–19 a. dažniausiai buvo taikoma užimant dideles tvirtoves. 1806–14 Prancūzija ir jos sąjungininkai vykdė Didžiosios Britanijos karinę blokadą. II pasauliniame kare Vokitijos kariuomenė vykdė Leningrado blokadą (1941 09 08–1944 01 27). Oro karine blokada siekiama apsuptą priešo grupuotę izoliuoti iš oro, neleisti jos papildyti kariais, ginkluote, aprūpinti maistu ir kitkuo arba evakuoti orlaiviais. Per kovas prie jūros oro karinė blokada derinama su jūrų blokada. II pasauliniame kare SSRS kariuomenė vykdė apsuptų prie Stalingrado ir Breslau (dabar Vroclavas) vokiečių grupuočių oro blokadą. Jūrų karinė blokada − uostų, sąsiaurių zonų, visos pakrantės ar jos dalies izoliavimas siekiant neleisti blokuojamai valstybei susisiekti jūra ir jos laivynui išplaukti už blokuojamo rajono ribų. Tarptautinės teisės požiūriu karinė blokada teisėta, jei atitinka Jungtinių Tautų įstatais ir agresijos apibrėžimu numatytus visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus ir normas. Pagal juos karinė blokada teisėta tik dviem atvejais: prireikus imtis veiksmų tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti ar atkurti pagal Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sprendimą; valstybėms įgyvendinant savo teisę į individualiąją ir kolektyvinę savigyną. Bet kuriais kitais atvejais karinė blokada (nepriklauso nuo to, paskelbtas karas, ar ne) yra neteisėta ir laikoma agresijos aktu.
645