karinė demokratija

karnė demokrãtija, demokratijos forma, būdinga pereinamajai visuomenės raidos stadijai iš nepolitinės demokratijos į vergovinę santvarką ar feodalizmą; paskutinis gentinės bendruomeninės santvarkos laikotarpis. Karinės demokratijos laikotarpiu (bronzos ir senasis geležies amžius) valdžią turėjo giminės ar genties vadai, karvedžiai, žyniai ir ji daug kur darėsi paveldima; karai vis labiau tapo nuolatiniu verslu. Atsirado privilegijuota kariauna, susidarė mažosios šeimos. Pradėjus naudoti metalą sparčiai plėtojosi ariamoji žemdirbystė, gyvulininkystė, amatai, mainų prekyba, atsirado privati nuosavybė. 12–9 a. pr. Kr. karinė demokratija būdinga graikams, 9–6 a. pr. Kr. – romėnams, vėliau – skitams, keltams, kai kurioms Azijos ir Amerikos gentims. Karinės demokratijos terminą pirmasis pavartojo Jungtinių Amerikos Valstijų etnologas ir archeologas L. H. Morganas, veikale Senoji visuomenė (Ancient Society 1877) apibūdindamas senovės graikų visuomeninę santvarką.