karnės istòrinės danos, dainuojamosios tautosakos žanras. Lietuvių karinėms istorinėms dainoms priklauso dainos, atspindinčios įvairius istorijos įvykius bei visuomenės gyvenimo reiškinius nuo senųjų laikų (kovų su kryžiuočiais) iki 20 a. antros pusės (II pasaulinio karo ir pokario). Archajiškiausiomis karinėmis istorinėmis dainomis laikomos istorinės sutartinės. Jos minimos senuosiuose istoriniuose šaltiniuose. Lyrinėms klasikinėms karinėms istorinėms dainoms būdinga apibendrintas pasakojimas, dažniausiai nesusijęs su konkrečiais istoriniais faktais. Gausu paralelizmų, metaforų, simbolių (ypač dažna skaičių simbolika). Pagrindinės temos – išvykimas į karą, žinios apie kario žūtį perdavimas namiškiams, žuvusiojo gedėjimas. Poetiškai apdainuojamas būsimojo kario išruošimas (bernelį aprengia ir išlydi trys seserys, tėvai, mergelė), kario laukimas atskleidžiamas simboliais (seserys brolio laukti eina ant kalno, vieškelio). Ilgesį ir mirties nuojautą atspindi metaforos (kalne išstovima duobelė, prarymoma aukšta tvorelė). Apie kario mirtį dažnai praneša parbėgęs žirgas (variantuose – paukštis). Iškeliamas herojiškumas, kario mirtis apdainuojama pakiliai, pasitelkiami archajiški įvaizdžiai ir simboliai (žūties vietoje pražysta rožė, išauga medis ir kita, seserims gedėti brolio padeda saulė, pavirtusios gegutėmis žuvusiojo apraudoti skrenda motina, sesuo, mergelė). Populiariausios klasikinės karinės istorinės dainos – Visi bajorai į Rygą jojo, Aušta aušrelė, šviesi pazarėlė, Per tiltą jojau ir kitos.
Vėliau sukurtose karinėse istorinėse dainose minima daugiau konkrečių istorijos įvykių. Skiriamos rekrutų, Rusijos karų su Turkija, Prancūzija, Japonija, sukilimų, I pasaulinio karo dainos. Pagrindinės temos papildomos epiniais, dažnai natūralistiniais, mūšio vaizdais. Apdainuojama varginanti kelionė į tolimas šalis, sunki kareivių buitis, beprasmė mirtis mūšyje, palaidojimas bendrame kape, artimųjų sielvartas. I pasaulinio karo dainos išsiskiria karių kapų, jų lankymo, priežiūros motyvais. Vėlyvosiose karinėse istorinėse dainose atsispindi kūrėjų siekis detaliai atpasakoti kare patirtus įspūdžius.
Vėlyviausia karinių istorinių dainų dalimi laikoma 20 a. antro dešimtmečio pabaigos kovų dėl nepriklausomybės, Vilniaus vadavimo, II pasaulinio karo ir pokario metų (partizanų, tremtinių) dainos. Jose naujai perkuriami senųjų karo dainų įvaizdžiai, vyrauja patriotiniai motyvai, gausu konkrečių istorinių realijų.
Užrašinėti ir skelbti karines istorines dainas pradėta 19 amžiuje. Daug 19–20 amžiaus dainų sukurta raštingų žmonių, daugelis – dalyvavusių karuose. Kai kurios vėlyvosios karinės istorinės dainos (Ant kalno mūrai, Augo girioj ąžuolėlis ir kitos) tapo 20 a. pabaigos lietuvių masinės kultūros dalimi.
P: Lietuvių liaudies dainynas t. 3 Vilnius 1985, t. 9 1995, t. 17 2003. L: D. Krištopaitė Lietuvių liaudies karinės-istorinės dainos Vilnius 1965; P. Jokimaitienė, B. Kazlauskienė Istorinės-socialinės dainos Vilnius 1980.
1922