karinės jūrų pajėgos

karnės jrų pãjėgos, karnis jrų laivýnas, ginkluotųjų pajėgų rūšis, skirta kovai jūrose ir vandenynuose. Jai būdinga nuolatinė kovinė parengtis, judrumas, galimybė veikti toli nuo savo bazių ir vyrauti visoje kovos erdvėje (jūros paviršiuje ir gelmėse, ore, sausumoje ir kosmose), didelė ugnies galia. Strateginiu ir operaciniu mastu karinės jūrų pajėgos gali veikti tiek savarankiškai, tiek kartu su kitomis ginkluotųjų pajėgų rūšimis (jūrų karyba).

Jungtinių Amerikos Valstijų karinių jūrų pajėgų kovos laivas USS New Jersey (2017)

Jungtinių Amerikos Valstijų karinių jūrų pajėgų amfibija USS San Antonio (2015)

Šių laikų jūrų karybos teoretikai (G. Tillis, E. Grove’as – Didžioji Britanija, P. T. Haydonas – Kanada ir kiti) pagal tai, kokius uždavinius geba vykdyti, karines jūrų pajėgas sąlygiškai skirsto į tris pagrindines grupes: didžiųjų, vidutinių ir mažųjų jūrinių valstybių. Pirmosios grupės karinės jūrų pajėgos gali vykdyti visų rūšių misijas: nuo strateginio priešininko sulaikymo ir branduolinio užpuolimo atgrasinimo iki humanitarinės pagalbos teikimo tolimuose regionuose. Antroji grupė sudaro koalicinių jūrų pajėgų pagrindą, trečioji – gina savo šalies (ar nustatytos zonos) valstybinį suverenitetą, saugo ir žvalgo jūrą, saugo laivyną ir pakrantę, teikia humanitarinę pagalbą.

Jungtinių Amerikos Valstijų karinių jūrų pajėgų lėktuvnešis USS Carl Vinson (2016)

Jungtinių Amerikos Valstijų karinių jūrų pajėgų lėktuvnešis USS Carl Vinson su virš jo skriejančiu sraigtasparniu (2011)

Didžiųjų ir kai kurių vidutinių valstybių karinės jūrų pajėgos susideda iš strateginių branduolinių pajėgų (Jungtinių Amerikos Valstijų, Rusijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Kinijos povandeniniai laivai, ginkluoti balistinėmis branduolinėmis raketomis) ir bendrosios paskirties pajėgų (antvandeniniai ir povandeniniai kovos laivai, jūrų aviacija, jūrų pėstininkai, kranto raketų ir artilerijos daliniai).

Didžiosios Britanijos karinių jūrų pajėgų lėktuvnešis HMS Queen Elizabeth (2017)

Jungtinių Amerikos Valstijų karinių jūrų pajėgų kovos lėktuvas Boeing F/A-18E/F Super Hornet (2016)

Strateginės branduolinės laivyno pajėgos stabdo plataus masto karinius konfliktus ir atgraso nuo branduolinės agresijos. Branduolinis ginklas slapta dislokuojamas vandenynuose ir laikomas nuolatinėje parengtyje. Pagrindinės bendrosios paskirties pajėgų rūšys – antvandeniniai laivai (lėktuvnešiai), jų lėktuvai ir povandeniniai laivai. Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija, Italija, Ispanija, Indija, Brazilija, Tailandas turi kovines (smogiamąsias) lėktuvnešių grupes (atitinkamai 10–12, 2 ir po 1). Tokios kovinės grupės sudaro ir koalicinių ekspedicinių pajėgų galios pagrindą.

Japonijos karinių jūrų pajėgų kovos laivas (2017)

Jungtinių Amerikos Valstijų karinių jūrų pajėgų povandeninis kovos laivas USS New Hampshire SSN-778 (2014)

Jūrų aviacija naudojama kovai su priešo laivais, žvalgybai ir patruliavimui, savo pajėgoms iš oro ginti, sausumos pajėgoms remti, atakoms prieš svarbius objektus priešo teritorijos gilumoje. Ji dislokuojama lėktuvnešiuose ir sausumos aerodromuose. Branduoliniai ir dyzeliniai povandeniniai laivai turi galingą ginkluotę, geba ilgai ir nepastebimai manevruoti tiek tolimuose vandenynų regionuose, tiek pakrančių vandenyse. Jie kovoja su povandeniniu laivynu, jūrų transportiniais laivais ir desantais.

Didžiosios Britanijos karinių jūrų pajėgų aprūpinimo laivas (2016)

Kiti antvandeniniai laivai saugo teritorinius vandenis ir žvalgo jūrą, vykdo desanto operacijas (dažniausiai remia jūrų pėstininkus), saugo laivyną, naikina ir deda minas. Prie jų priskiriami kovos laivai (kreiseriai, eskadriniai minininkai), patruliniai laivai (fregatos, korvetės), laivai (minų paieškos laivai ir minų traleriai), desantiniai laivai, raketiniai, artileriniai ir aptarnavimo kateriai.

Jungtinių Amerikos Valstijų karinių jūrų pajėgų amfibija LCAC (2011)

Nyderlandų karinių jūrų pajėgų amfibija su jūrų pėstininkais (2012)

Karinės jūrų pajėgos turi karinių jūrų bazių, pagalbinį laivyną, logistikos, ryšių ir stebėjimo, hidrografijos (okeanografijos), medicininės tarnybas, laivų ir ginkluotės remonto įmonių, mokyklų, specializuotų žvalgybos ir informacinės kovos padalinių.

Istorija

Jau antikos valstybių karinės jūrų pajėgos buvo didelės, turinčios šimtus galerų, ginkluotų taranais, balistomis ir katapultomis akmenims ir padegamosioms medžiagoms svaidyti. Pergalė Salamino mūšyje 480 pr. Kr. išgelbėjo Graikiją nuo persų invazijos. Mūšio eigą lemdavo abordažas. Ilgainiui išplėtojus burlaivių statybą ir artileriją, taraną bei abordažą pamažu išstūmė artilerinė dvikova.

16–17 a. kūrėsi reguliarios karinės jūrų pajėgos, kurios tapo pagrindu jūrinėms valstybėms iškilti. Pergalė jūroje dažnai lemdavo karo eigą. Lepanto mūšis 1571 sustabdė turkų osmanų veržimąsi į Europą. Anglijos karinės jūrų pajėgos, 1588 nugalėjusios Ispanijos Nenugalimąją armadą, 1652–74 – olandų eskadras, per 1798 Abu Kyro mūšį ir 1805 Trafalgaro mūšį – Prancūzijos laivyną, garantavo apie 250 m. trukusį Didžiosios Britanijos pirmavimą pasaulyje.

17 a. karo laivus pradėta skirstyti į 6 rangus pagal dydį ir artilerijos pabūklų kiekį, įsigalėjo eskadrinė organizacija (avangardas, centras, ariergardas) ir linijinė taktika. Pagrindinių – linijinių – kovos laivų vandentalpa padidėjo iki 3–4 tūkst. tonų, patrankų padaugėjo iki 120–135, šaudimo tolis pasiekė 600 m, greitašauda – 1 šūvį per 3 minutes. 19 a. viduryje burlaivius pakeitė garlaiviai, atsirado šarvuotų laivų, paplito graižtvinė artilerija su sukamaisiais bokštais, jūrų minos, torpedos.

20 a. pradžioje karinių jūrų pajėgų jėga, turinčia lemti pergalę generaliniame mūšyje, tapo naujo tipo linijiniai laivai – drednoutai ir šarvuotieji kreiseriai; per II pasaulinį karą drednoutų vandentalpa siekė 45 000 t, jie turėjo 8–10 pagrindinių 280–406 mm kalibro pabūklų. Jūros kontrolės operacijoms ir vadinamosios vėliavos demonstravimui labiau tiko lengvieji kreiseriai (vandentalpa 6–10 tūkst. tonų, pagrindinė ginkluotė 10–12 dažniausiai 130–152 mm kalibro pabūklų). Labiausiai paplito universalūs laivai – eskadriniai minininkai.

20 a. eskadrų jūrų mūšis prarado ankstesnę reikšmę (tai parodė Jutlandijos jūrų mūšis 1916). Jau per I pasaulinį karą išryškėjo povandeninių laivų, per II – jūrų aviacijos reikšmė. Brangūs šarvuoti artilerijos pabūklais ginkluoti laivai tapo pernelyg pažeidžiami povandeninių ginklų (minų, torpedų), aviacijos bombų ir priešlaivinių raketų, mūšio atstumai ėmė kelis kartus viršyti vamzdinės artilerijos šaudymo tolį. 20 a. viduryje jūrų aviacija ir povandeniniai laivai tapo pagrindine karinių jūrų pajėgų smogiamąja jėga.

Per 21 a. pradžios karinius konfliktus kovos laivai dažnai naudojami vadinamosioms operacijoms iš jūros, t. y. sausumos pajėgoms remti. 2003 Irako karas prasidėjo 40 didelio nuotolio raketų, paleistų iš kovos laivų, dislokuotų Persijos įlankoje, Arabų, Raudonojoje, Viduržemio jūroje, smūgiu į karinio ir politinio valdymo centrus Bagdade. Apie 90 % reikiamų atsargų ir įrangos pristatė 450 laivų. Ši patirtis patvirtino ekspedicinių pajėgų aprūpinimo jūros keliu svarbą – toks aprūpinimo būdas nepriklauso nuo tranzito šalių politinės padėties. Sausumos operacijas rėmė penkios lėktuvnešių kovinės grupės.

Jungtinių Amerikos Valstijų karinių jūrų pajėgų lėktuvnešis Nimitz (2003)

Po cunamio Pietryčių Azijoje 2004 karo laivai teikė humanitarinę pagalbą. Dauguma valstybių karinių jūrų pajėgų plėtros programą – svarbią valstybinės strategijos dalį – sudaro dvidešimt penkeriems ir daugiau metų.

Lietuvos karinės jūrų pajėgos yra Lietuvos kariuomenės reguliariųjų pajėgų dalis (Lietuvos karinės jūrų pajėgos).

-karinis laivynas; -karo laivynas

L: S. Gorshkov The Seapower of the State London 1979; The Baltic in Power Politics 1500–1990 Lund 1994; The Fundamentals of British Maritime Doctrine (BR 1806) London 1995; J. Baylis, J. Wirtz, E. Cohen, C. S. Gray Strategy in the Contemporary World Oxford 2002; G. Till Seapower: A guide for the Twenty First Century London 2004.

2316