karniai giñklai, įrankiai ir priemonės priešui mūšyje kauti arba nuo jo apsiginti. Šiuolaikinius karinius ginklus sudaro naikinimo priemonės ir jų nešimo į taikinį priemonės; sudėtingesnius dar sudaro valdymo ir taikymo prietaisai bei priemonės. Kariniai ginklai skirstomi pagal pažeidimo pobūdį – į masinio naikinimo ginklus ir įprastinius ginklus. Pagal kovos užduočių mastą skiriami strateginiai, operatyviniai ir taktiniai kariniai ginklai.
Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės naudojamas šautuvas M4A1
radioelektroninis antidroninis šautuvas REX 1 (2018)
Pagal paskirtį yra vienatiksliai (priešlėktuviniai, prieštankiniai, priešlaiviniai ir kiti) ir daugiatiksliai, arba universalūs, pagal naikinimo priemonių nešimo į taikinį būdus – šaunamieji ginklai, reaktyviniai ginklai ir raketiniai ginklai, kuriuos į taikinį neša lėktuvai, karo laivai (aviacines, gilumines bombas ir kita), elektriniai, stūmokliniai ar turbininiai varikliai (torpedas) arba naudojami mišrūs nešimo būdai (raketa‑torpeda, aktyvieji reaktyviniai sviediniai ir kita), žmogaus raumenų jėga (pvz., ietis, rankinė granata).
taktinės balistinės raketos žemė–oras
Rusijos kariuomenės atakos sraigtasparnis Mil Mi‑24 (2018)
Pagal manevravimą skiriami stacionarieji su nejudriuoju pagrindu (šachtiniai raketų kompleksai, kazematiniai artilerijos pabūklai ir kita), stacionarieji su judriuoju pagrindu (aviacijos, laivų, tankų ir kita), savaeigiai, savijudžiai, velkamieji, vežiojamieji ir nešiojamieji kariniai ginklai. Pagal personalo skaičių yra individualieji ir grupiniai, pagal šaudymo proceso automatizavimą – automatiniai, pusiau automatiniai ir neautomatiniai, pagal naikinimo priemonių lėkimo (skriejimo) iki taikinio trajektorijos keitimo galimumą – nevaldomieji ir valdomieji kariniai ginklai.
Didžiosios Britanijos karinių jūrų pajėgų kreiseris HMS Belfast (2018)
Karinių ginklų veiksmingumą lemia jų veikimo tolis, taiklumas, greitašauda, manevringumas, taikinių kliudymo ir kovimo plotas. Karinių ginklų gamybos, pirkimo, pardavimo ir platinimo ribojimai, taikomi tam tikriems ginkluotės tipams, kiekiui ar naudojimui, yra ginklų kontrolė; dalinis karinių ginklų visumos (ginkluotės) mažinimas arba visiškas jos atsisakymas yra nusiginklavimas.
Tailando sausumos pajėgų tankas VT‑4 (2018)
Izraelio karinių oro pajėgų naikintuvas F‑15I Raam (2018)
šoviniai (2014)
Istorija
Pirmieji ginklai buvo rankiniai. Įvairiose šalyse kariniai ginklai skyrėsi forma ir skirtingai buvo vadinami: kuokos – buožėmis, bulavomis, buzdiganais; kirviai – bardišiais, alebardomis; kalavijai – akinakais, jataganais, rapyromis; durklai – stiletais, kortikais. Kariniai ginklai buvo daromi iš medžio, akmens, kaulo, vėliau – iš bronzos, ketaus ir plieno. Buvo išrasti svaidomieji kariniai ginklai akmenims, strėlėms, ietims arba specialiems sviediniams mėtyti. Svaidomieji kariniai ginklai buvo asmeniniai (lengvi) ir kolektyviniai (sunkūs, sudėtingi pabūklai, valdomi kelių ar keliolikos žmonių).
Nuo 13 a. pradėtas naudoti arbaletas, 14 a. – parakas šaunamiesiems kariniams ginklams, kurie iki 17 a. pabaigos visiškai pakeitė mechaninius svaidomuosius karinius ginklus. Pirmąjį automatinį karinį ginklą – kulkosvaidį – 1883 sukonstravo H. Maximas (Jungtinės Amerikos Valstijos).
20 a. pradžioje kulkosvaidžiais, vėliau ir kitais automatiniais kariniais ginklais buvo apginkluotos visų šalių kariuomenės. 20 a. pradžioje automatinius karinius ginklus pradėta įrengti šarvuotose mašinose (tankuose), karo laivuose ir lėktuvuose.
Prieš II pasaulinį karą tankus, karo laivus ir karo aviaciją pradėta ginkluoti specialiai jiems skirtais kariniais ginklais. 20 a. karuose paplito įvairūs liepsnosvaidžiai, minosvaidžiai, granatsvaidžiai, cheminiai kariniai ginklai. Per II pasaulinį karą pradėta naudota reaktyviniai kariniai ginklai, pirmosios sparnuotosios ir balistinės raketos, atominės bombos.
Kariuomenių apginklavimas raketiniu branduoliniu kariniu ginklu (20 a. 6 dešimtmetis) iš esmės pakeitė visas karybos sritis, bet buvo tobulinami ir įprastiniai ginklai. Kariniai ginklai nuolat atnaujinami (šių ginklų kaitos ciklas, palyginti su 20 a. pradžia, sutrumpėjo 2–3 kartus ir yra apie 10 m.).
Kariniai ginklai Lietuvoje
Lietuvoje pilių sienoms griauti nuo 13 a. naudota įvairios svaidyklės (balistos), siendaužiai (taranai), pristumiamieji bokštai. Nuo 14 a. pabaigos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė naudojo šaunamuosius karinius ginklus – bombardas, patrankas, nuo 16 a. pabaigos – muškietas. Nuo 16 a. pėstininkų ir raitelių kariniai ginklai buvo daromi lengvesni, šarvus dėvėjo tik sunkioji kavalerija. Karinius ginklus gamino miestuose, pilyse, feodalų dvaruose gyvenantys amatininkai. 16–17 a. Vilniuje, Valkininkuose, Nesvyžiuje ir kitur veikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės patrankų liejyklos. Tačiau savos gamybos karinių ginklų neužteko, jie buvo perkami užsienyje. Ginklų pirkliai būdavo atleidžiami nuo muito, drausta eksportuoti karinius ginklus.
1918–40 nepriklausomos Lietuvos kariuomenė buvo ginkluota daugiausia užsienyje (Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Anglijoje) pirktais kariniais ginklais. Kaune ir Linkaičiuose (Radviliškio vlsč.) veikė karinių ginklų gamyklos, kuriose buvo gaminami šoviniai, šautuvų ir kulkosvaidžių vamzdžiai, remontuojami kiti kariniai ginklai.
1990 atkurta Lietuvos kariuomenė ginkluota užsienyje (NATO šalyse, Rusijoje ir kitose valstybėse) pirktais šaunamaisiais kariniais ginklais, pastatyta šaudmenų gamykla Giraitėje (Kauno rj. savivaldybė). Nuo 1996 Lietuvos Respublikos kariuomenės ginkluotė derinama su NATO, kurios nare Lietuva tapo 2004, standartais. Karinių ginklų gamyba, pirkimu, ginkluotųjų pajėgų ir juridinių asmenų ginklavimu 1991–2020 laikotarpiu rūpinosi Ginklų fondas; jo funkcijos perduotos Vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo ir ūkio bei Informatikos ir ryšių departamentams, t. p. Policijos departamentui.
ginklai
645
2271