karnis komisãras, valstybės valdžios arba valdančiosios partijos atstovas kai kurių šalių kariuomenėje. Pareigybė dažniausia įsteigiama per revoliuciją ar politinės krizės laikotarpiu, siekiant sustiprinti politinę įtaką ginkluotosioms pajėgoms.
Pirmą kartą tai padarė 1793 Prancūzijoje Nacionalinis konventas (karinis komisaras turėjo neribotus įgaliojimus, atsakingas tik Nacionaliniam konventui). Po Vasario revoliucijos Rusijoje Laikinoji vyriausybė 1917 03 pasiuntė karinį komisarą į kariuomenę dirbti politinio propagandinio darbo (neturėjo teisės kištis į vado įsakymus ir potvarkius). Po Spalio perversmo (1917) karinis komisaras buvo karinių revoliucinių komitetų atstovas kariniuose daliniuose. 1918–25, 1937–40 ir 1941–42 karinis komisaras – Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) ir SSRS valdžios atstovas ginkluotųjų pajėgų daliniuose ir junginiuose, karinėse įstaigose; turėjo daug teisių – be jo sutikimo vado įsakymai negalėjo būti vykdomi. Visą laiką Raudonosios armijos vadai su permaininga sėkme siekė vienvaldystės. Tik per SSRS–Vokietijos karo (1941–45) I etapą patyrus itin daug nuostolių ir paaiškėjus, kad dvivaldystė (vado ir karinio komisaro valdžia) trukdo vadovauti Raudonosios armijos daliniams ir junginiams, karinio komisaro pareigybė buvo galutinai panaikinta, jų pareigų didžiąją dalį perėmė vadų pavaduotojai politiniams reikalams. Karinio komisaro pareigybė buvo Ispanijoje (per 1936–39 Ispanijos pilietinį karą), Lenkijoje (karinės padėties laikotarpiu, 1981–83) ir kai kuriose kitose šalyse.
-komisaras