karinis komunizmas

karnis komunzmas, bolševikų socialinė ekonominė politika per 1917–22 Rusijos pilietinį karą.

Tikslas

Pagrindinis tikslas – įgyvendinant iki tol tik teorinius komunistinės santvarkos principus aprūpinti Raudonąją armiją ir miesto gyventojus maisto produktais.

Priemonės

Nacionalizuota vidutinė ir smulkioji pramonė, įvestas centralizuotas gamybos valdymas ir prekių paskirstymas, visuotinė darbo prievolė (principas kas nedirba, tas nevalgo), uždrausta privati prekyba (ypač prekyba grūdais ir kitais pagrindiniais žemės ūkio produktais). Nepaisant brutaliai vykdomo maisto atsargų nusavinimo (tuo tikslu 1918 06 sukurtų kaimo varguomenės komitetų veiksmus remdavo vadinamosios maisto produktų armijos, kurias sudarė darbininkai ir bolševikų partijos aktyvistai; dažnai iš valstiečių būdavo atimamas kone visas derlius), grūdų surinkta kur kas mažiau nei planuota (1919 – 38,8 %, 1920 – 34 %).

Padariniai

Nevykęs maisto produktų paskirstymas miestuose (neteisinga ir paini kortelių sistema, juodoji rinka) sukėlė chaosą ir badą. Visuomenės nepasitenkinimas šia politika prasiveržė sukilimais (1920 Tambovo gubernijos valstiečių, 1921 Kronštadto sukilimas). Dėl jų bei dėl katastrofiškos ūkio padėties (1921 – tik 12 % ikikarinės pramonės gamybos) bolševikai V. Lenino iniciatyva atsisakė karinio komunizmo ir 1921 03 paskelbė Naująją ekonominę politiką, maisto atsargų nusavinimą pakeitė mokesčiu maisto produktais.