kariològija (gr. karyon – riešutas, riešuto branduolys + logos – mokslas), citologijos šaka, tirianti ląstelės branduolio ir jo struktūrų (chromosomų, branduolėlio, branduolio apvalkalo) sandarą. Daugiausia nagrinėja chromosomų morfologiją, mikroskopinę ir submikroskopinę struktūrą bei funkcijas. Viena kariologijos krypčių yra kariosistematika, tirianti rūšių, genčių ir kitų sistematinių organizmų grupių kariotipus, jų giminystės ryšius ir kilmę. 20 a. antroje pusėje pradėta plėtoti žmogaus kariologija, tirianti paveldimų ligų chromosominę prigimtį. Kariologija naudojasi citogenetikos, vystymosi biologijos, molekulinės biologijos duomenimis, optinės ir elektroninės mikroskopijos, autoradiografijos, diferencinio centrifugavimo metodais. Kariosistematikos tyrimų duomenys padeda diagnozuoti chromosomines ligas, nustatyti organizmų rūšis, naudojami selekcijoje.
Kariologijos raida
Kariologija atsirado 19 a. pirmoje pusėje, nustačius branduolio reikšmę ląstelei (R. Brownas, Didžioji Britanija). Kariologijos raidą skatino 19 a. pabaigos tyrimai, kuriais buvo nustatyta, kad branduolys lemia paveldimumo procesus (O. Hertwigas, Vokietija; E. Strasburgeris, Lenkija), ištirtas ląstelės ir branduolio dalijimasis (I. Čistiakovas, Rusija; W. Flemmingas, Vokietija). 20 a. pirmoje pusėje ištirta chromosomų sandara, jų elgsena mitozėje, kaita ontogenezės metu ir per organizmų evoliuciją (S. Navašinas, G. Levitskis, SSRS; J. Tayloras, Jungtinės Amerikos Valstijos; C. D. Darlingtonas, Didžioji Britanija).
Lietuvoje tiriami augalų tarprūšinių hibridų kariotipai (I. Pašakinskienė), vaikų kariotipai (A. Sinkus, V. Kučinskas).