kariúomenė, valstybės ginkluotosios gynybos institucija, sauganti valstybės suverenitetą, jos teritorijos vientisumą ir neliečiamumą, ginklu ginanti valstybę nuo agresijos ar kitokio ginkluoto užpuolimo. Nuo 19 a. vidurio daugumoje valstybių kariuomenė pradėta vadinti ginkluotosiomis pajėgomis. Kariuomenės gyvenimo tvarką nustato kariniai statutai. Kariuomenė yra ginkluota kariniais ginklais.
Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės Jūrų pėstininkų korpuso kariai
Istorija
Kariuomenė kūrėsi yrant gentinei santvarkai, kai karius – visus ginkluotus genties vyrus – keitė gentinės diduomenės kariaunos. Vergovinių valstybių kariuomenę sudarė karo vadų ar valdovų kariauna ir laisvieji pašauktiniai; vergų į kariuomenę neimdavo. Asirijoje, Babilone, Egipte, Indijoje susidarė karių kasta. Nuolatiniai karai ir didėjanti socialinė nelygybė skatino kurti reguliariąją kariuomenę. Romos imperijoje (4 a. po Kr.) jau buvo samdomoji kariuomenė, kuri turėjo sudėtingą struktūrą ir valdymą. To meto kariuomenę sudarė sausumos kariuomenė (pėstininkai ir kavalerija) ir laivynas, pagal sudėtį – daliniai (Romoje – legionai) ir padaliniai (Romoje – kohortos ir centurijos). Kariuomenė turėjo iki 100 000 karių (Romos imperijoje – iki 250–350 tūkst.) ir 200–300 kovos laivų. Pagrindinė ginkluotė – šaltieji ir svaidomieji ginklai (kardai, ietys, lankai ir kita); didelių valstybių kariuomenė turėjo svaidomųjų ir sienų griovimo mašinų.
Viduriniais amžiais Vakarų Europoje kiekvienas feodalas turėjo savo kariauną. Jos svarbiausia dalis buvo raitieji riteriai; pėstininkų reikšmė buvo mažesnė. Vienas raitas riteris ir jį aptarnaujantys 4–7 kariai (pažas, ginklanešys, keli pėsti ar raiti lankininkai) sudarė pagrindinį padalinį – ietį, 20–25 ietys – vėliavą, kelios vėliavos – kariuomenę. Laivynais buvo naudojamas tik kariams gabenti. Kariuomenėje net per didelius žygius buvo ne daugiau kaip 50–60 tūkst. karių. Rytų valstybių (arabų, turkų, mongolų‑totorių) kariuomenę sudarė sunkioji ir lengvoji kavalerija, kuri buvo skirstoma į dešimtines, šimtines, tūkstantines ir siekė kelis šimtus tūkstančių karių; turėjo sienų ardymo, svaidomųjų mašinų ir irklinį laivyną.
Plėtojantis miestams, kuriantis centralizuotoms valstybėms ir 14 a. atsiradus šaunamiesiems ginklams, riteriai kariuomenėje prarado reikšmę. Juos keitė samdiniai ir šauktiniai. 14–15 a. samdomoji kariuomenė ir laivynas buvo sudaromi tik per karą ir iš profesionalų (Italijoje tai buvo kondotjerai, Šveicarijoje ir Škotijoje – samdiniai, Vokietijoje – landsknechtai). Pėstininkai buvo ginkluoti šaunamaisiais ginklais, ietimis ir tapo pagrindine kariuomenės rūšimi. Atsirado judri lauko artilerija, sprogstamųjų artilerijos sviedinių. Irklinius laivus keitė burlaiviai, ginkluoti artilerijos pabūklais. 17 a. Prancūzijoje, Austrijoje, Švedijoje ir Prūsijoje sukurta reguliarioji kariuomenė, Anglijoje, Ispanijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Švedijoje – reguliarus karo laivynas. 17–18 a. tobulėjo kariuomenės organizacinė sudėtis – buvo įsteigti eskadronai, kuopos, batalionai, pulkai, brigados, kai kurių šalių kariuomenėje tarnavo iki 150–200 tūkst. karių. Sukurta centralizuoto kariuomenės valdymo sistema, įsteigti generaliniai štabai (generalinis štabas). Sustiprėjo artilerija, 17 a. atsirado inžinerinės pajėgos.
Per Prancūzijos revoliuciją 1789–94 sukurta gausi kariuomenė, 1798 įvesta visuotinė karo prievolė. Prūsija nuo 1813 turėjo reguliariąją ir rezervinę kariuomenę (landveras). Panašią kariuomenės komplektavimo sistemą 1868 pritaikė Austrija‑Vengrija, 1871 – Italija, 1872 – Prancūzija ir Japonija, 1874 – Rusija. 19 a. visų valstybių kariuomenėse atsirado didelių organizacinių junginių – divizijų, korpusų ir armijų.
Per Pirmąjį pasaulinį karą veikė didelės kariuomenės, buvo panaudota naujausia karo technika. Tobulėjo pėstininkų, artilerijos, ryšių pajėgos, pertvarkyta kavalerija, sukurta naujos – aviacijos, šarvuočių ir tankų, cheminės, priešlėktuvinės – pajėgos. Kariuomenė daugiau ginkluojama kulkosvaidžiais, artilerijos pabūklais (patrankomis, haubicomis, minosvaidžiais), lengvaisiais antvandeniniais (eskadriniais minininkais ir kita) ir povandeniniais laivais, cheminiu ginklu, pradėtas naudoti radijo ryšys. Į karo pabaigą vis labiau naudojama tankai ir aviacija. Nauja kovos technika ir didelės kariuomenės lėmė kariuomenės ir kovos formų tobulėjimą. Susikūrė operatyviniai strateginiai junginiai – frontai ir armijų grupės.
20 a. 4 dešimtmetyje visose didžiosiose šalyse pradėta kurti tankų, mechanizuotus ir motorizuotus junginius: divizijas, korpusus, armijas. Sukurta oro desanto ir priešlėktuvinės gynybos pajėgos. Per Antrąjį pasaulinį karą atsirado reaktyvinė artilerija, pagamintos pirmosios balistinės ir sparnuotosios raketos. 1945 Jungtinės Amerikos Valstijos, 1949 SSRS, vėliau Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija, Izraelis, Indija ir Pakistanas įgijo branduolinį ginklą.
Po Antrojo pasaulinio karo šalių kariuomenės struktūra ir kovos formos labai keitėsi, tobulėjo jos ginkluotė (ypač karinių oro pajėgų ir karinių jūrų pajėgų), kovos technika. Sukurta naujų raketinių ir reaktyvinių ginklų, modernizuota tankai, šarvuočiai, savaeigė artilerija, lėktuvnešiai. Pradėta naudoti pėstininkų ir desanto kovos mašinos, sraigtasparniai, valdomieji ir nusitaikantieji šaudmenys. Didelę svarbą įgijo elektroninės ryšių, žvalgybos ir valdymo priemonės, įvairios paskirties dirbtinių žemės palydovų teikiama informacija, padidėjo karo technikos ir karinių dalinių bei junginių mobilumas bei autonomiškumas. Atsirado dirbtinį intelektą turinčių ginklų. Sukurtos greitojo reagavimo ir greitojo išskleidimo pajėgos (junginiai).
Lietuvos kariuomenė yra jos ginkluotųjų pajėgų (Lietuvos ginkluotosios pajėgos) pagrindinė dalis, ją sudaro Sausumos pajėgos, Karinės jūrų pajėgos ir Karinės oro pajėgos.
645
Lietuvos ginkluotosios pajėgos
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė