Schnaase Karl Julius Ferdinand (Karlas Julijus Ferdinandas Šnãsė) 1798 09 07Dancigas (dabar Gdanskas) 1875 05 20Wiesbaden, vokiečių meno istorikas. Visuotinės meno istorijos vienas pradininkų. Mokėsi Heidelbergo ir Berlyno universitetuose (vienas mokytojų – G. W. F. Hegelis). Daug kartų lankėsi Italijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, kur studijavo žymiausių muziejų ir kolekcijų meno kūrinius. Remdamasis vokiečių klasikinės meno filosofijos principais (labiausiai G. W. F. Hegelio abstrakčiais teoriniais teiginiais ir pažangia istorinių procesų samprata) K. J. F. Schnaase plėtojo kultūrinę istorinę meno pažinimo metodologiją, kuri artimai siejosi su J. Burckhardto metodologinėmis nuostatomis. Meno istorija K. J. F. Schnaaseʼę pirmiausia domino kaip konkrečių tautų papročius, nuostatas, laikotarpį atspindintis reiškinys, padedantis tyrėjui atskleisti tyrinėjamos epochos dvasią. Iš čia kilo K. J. F. Schnaaseʼs menotyros pagrindinė kategorija Volksgeist (vokiškai liaudies dvasia), kurią jis traktavo kaip savotišką mistinę substanciją, įkūnytą meno kūriniuose. K. J. F. Schnaaseʼs pagrindinis įnašas į menotyros istoriją sietinas su veikalais Nyderlandiški laiškai (Niederländische Briefe 1834) ir Vaizduojamojo meno istorija (Geschichte der bildenden Künste 8 t. 1843–1864); šiame ryšku G. W. F. Hegelio meno filosofijoje išplėtotų meno raidos schemų elementai. K. J. F. Schnaase rėmėsi dviem svarbiausiais savo mokytojo teiginiais: epochos dvasia sąlygoja meno raidos konkrečius bruožus; menas tiesiogiai atspindi kultūros, kurioje skleidžiasi, pagrindinius bruožus. Remdamasis hėgeliškąja istorinės pažangos idėja ir tyrinėdamas meno raidos istorijos etapų nuoseklią kaitą K. J. F. Schnaase iškėlė hipotezę, kad kiekvienas vėlesnis meno raidos etapas suteikia galimybių geriau suvokti praeities meną, analizuoti jį platesnėje istorinėje perspektyvoje; dabarties menas t. p. geriau suvokiamas lyginant jį su praėjusių epochų menu. Meno istorija čia suvokiama kaip nuolatos kylančių vidinių konfliktų ir jų sprendimų seka, glaudžiai susijusi su konkrečios tautos ir epochos dvasia. Anot K. J. F. Schnaaseʼs, tautos dvasia ir rasės dvasia tarsi nubrėžia pagrindinius ir visuotinius meno raidos sudėtinius elementus, o laiko dvasia lemia istorijos evoliucijos nuolatinius pokyčius. Taip K. J. F. Schnaaseʼs koncepcijoje atsirado vėlesnėje vokiškai kalbančių šalių menotyroje labai paplitusios teorijos apie epochinius (gotika, renesansas, barokas) ir rasinius (germaniškasis, romaniškasis) stilius. Pasak K. J. F. Schnaaseʼs, tokioje visuotinės meno istorijos varomųjų jėgų interpretacijoje menotyrininko pagrindinis uždavinys – išsiaiškinti konkrečios tautos, civilizacijos ar epochos pagrindinius dvasinius principus.
201