Kraus Karl (Karlas Kráusas) 1874 04 28Jičín (dabar Čekija) 1936 06 12Viena, austrų rašytojas. Nuo 1877 gyveno Vienoje. Studijavo teisę, filosofiją, dalyvavo kultūriniame gyvenime. Ankstyvuosiuose darbuose gynė natūralizmą, kritikavo grupės Junges Wien modernistus. 1899 įkūrė satyrinį žurnalą Die Fackel ir iki 1936 jam vadovavo. Straipsniuose, feljetonuose ir pamfletuose kritikavo gyvenamojo meto kultūrą, ideologiją, liberalizmą, spaudą bei jos kalbą. Kalbos grynumą ir aiškumą laikė moralumo išraiška, manė, kad stilius turi būti logiškas ir aiškus. Parašė esė (Nuniokota literatūra / Die demolierte Literatur 1896, Moralė ir nusikalstamumas / Sittlichkeit und Kriminalität 1908, Kinų siena / Die chinesische Mauer, Heinė ir pasekmės / Heine und die Folgen, abu 1910, Pro domo et mundo 1912, Pasaulio teismas / Weltgericht, Literatūra ir melas / Literatur und Lüge, abu 1919, Juodoji magija žlugdo pasaulį / Die Untergang der Welt durch schwarze Magie 1922, ir kita), aforizmų (rinkiniai Aforizmai ir antiaforizmai / Sprüche und Widersprüche 1909, Naktį / Nachts 1919), epigramų (rinkinys Epigramme 1927), filosofinės poezijos (rinkiniai Eiliuoti žodžiai / Worte in Versen 9 t. 1916–30, Rinktiniai eilėraščiai / Ausgewälte Gedichte 1920, Laiko posmai / Zeitstrophen 1931), pjesių (Nenugalimieji / Die Unüberwindlichen 1928). Svarbiausiame kūrinyje – satyrinėje filosofinėje dramoje Paskutinės žmonijos dienos (Die letzten Tage der Menschheit 1919, 220 scenų) – vaizduojama Austrijos-Vengrijos imperija prieš pat I pasaulinį karą, išjuokiama karinė propaganda, reiškiamos pacifistinės nuostatos.
2931