Karl Leonhard Reinhold

Reinhold Karl Leonhard (Karlas Leonhardas Renholdas) 1757 10 26Viena 1823 04 10Kylis, austrų filosofas. Kantizmo atstovas.

Išsilavinimas ir veikla

1772–73 studijavo jėzuitų ordino, 1773–78 – barnabitų ordino kolegijose Vienoje, 1784 – Leipcigo universitete. 1778–83 dėstė barnabitų ordino kolegijoje. 1787–94 Jenos, 1794–1823 – Kylio universiteto profesorius. 1780 tapo kunigu, 1783 iš katalikybės perėjo į protestantizmą.

Pažinimo teorija

Savo veikalais platino I. Kanto idėjas – J. G. Fichte, G. W. F. Hegelis, F. W. J. Schellingas ir kiti mąstytojai susipažino su jomis visų pirma iš K. L. Reinholdo veikalų. Siekė susisteminti, supaprastinti I. Kanto pažinimo teoriją ir surasti vieną principą jai pagrįsti, todėl ieškojo pagrindinių moksliškai pagrįsto mąstymo prielaidų, plėtojo vadinamąją elementariąją (mokslinę) filosofiją, teigiančią neatsiejamą subjekto ir objekto ryšį. Mokslinės filosofijos svarbiausiu bruožu laikė sistemingumą. Pagrindine elementariosios filosofijos prielaida K. L. Reinholdas laikė sąmonės egzistavimą, nes suvokiantis subjektas dėl sąmonės gali atskirti save nuo suvokiamo objekto ir tuo pačiu metu būti su juo susijęs; objektas nėra pats daiktas, bet jo vaizdinys (Vorstellung). Sąmonė savaime yra pagrindinis ir neredukuojamas faktas, kurio negalima įrodyti ir dar tiksliau apibrėžti. Sąmonė gali save aptikti tik apmąstydama save pačią. Sąmonės veikimas apima tris veiksmus: juslinį suvokimą, supratimą ir refleksiją; šių veiksmų padarinys yra vaizdinys, jungiantis subjektą ir objektą.

Karl Leonhard Reinhold (iliustracija Ernsto Reinholdo knygoje Karl Leonhard Reinhold's Leben und litterarisches Wirken 1825)

Anot K. L. Reinholdo, kiekvienas mąstymo procesas apima ir a priori ir a posteriori elementus. Vaizdinio santykis su išoriniu objektu įkūnija jo a posteriori materialųjį turinį (substanciją), o subjektyvi veikla (vaizduotė), susijusi su materialaus turinio formavimu į aiškų vaizdinį, sudaro jo a priori formą (a priori, a posteriori).

Kalbos filosofija

Teigė neatsiejamą kalbos ir mąstymo ryšį, kritikavo požiūrį, kad kalba yra tik įrankis mintims išreikšti. Praeities filosofų klaidas suprato kaip painiavą, atsirandančią dėl kasdienės kalbos vartojimo būdų. Filosofinė kalbos kritika, pasak K. L. Reinholdo, turėtų šias painiavas išaiškinti.

Vėlesnei K. L. Reinholdo filosofijai įtakos turėjo filosofai J. G. Fichte, F. H. Jacobi, Christophas Gottfriedas Bardili (1761–1808).

Veikalai

Laiškai apie Kanto filosofiją (Briefe über die Kantische Philosophie 1786–92), Apie dabartinį Kanto filosofijos palikimą (Über das bisherige Schicksal der Kantischen Philosophie 1789), Bandymas sukurti naują žmogaus vaizduotės teoriją (Versuch einer neuen Theorie des menschlichen Vorstellungsvermögens 1789), Neteisingo ankstesnių filosofų supratimo ištaisymas (Beyträge zur Berichtigung bisheriger Mißverständnisse der Philosophen 2 tomai 1790–94), Apie filosofinio žinojimo pagrindą (Über das Fundament des philosophischen Wissens 1791), Įvairių raštų rinkinys (Auswahl vermischter Schriften 1797), Apie naujausios filosofijos paradoksus (Über die Paradoxien der neuesten Philosophie 1799), Suprantamesnė filosofijos būklės apžvalga 19 amžiaus pradžioje (Beyträge zur leichtern Uebersicht des Zustandes der Philosophie beym Anfange des 19. Jahrhunderts 1801–03), Sinonimijos, skirtos naudoti universaliąją kalbą filosofijos moksluose, pradmenys (Grundlegung einer Synonymik für den allgemeinen Sprachgebrauch in den philosophischen Wissenschaften 1812), Žmogaus gebėjimas pažinti kaip kalbėjimu įtarpintas ryšys tarp pojūčių ir mąstymo galių (Das menschliche Erkenntnißvermögen, aus dem Gesichtspunkte des durch die Wortsprache vermittelten Zusammenhangs zwischen der Sinnlichkeit und dem Denkvermögen 1816).