Karl Raimund Popper

Popper Karl Raimund (Karlas Raimundas Pòperis) 1902 07 28Viena 1994 09 17Londonas (palaidotas Vienoje), austrų ir anglų filosofas. Vienas žymiausių 20 a. mokslo filosofijos atstovų. Dr. (1928). Seras (1965). Amerikos menų ir mokslų akademijos narys (1966). Londono karališkosios draugijos narys (1976).

Išsilavinimas ir pedagoginė veikla

Studijavo matematiką, fiziką, psichologiją ir filosofiją Vienos universitete. 1930–36 dirbo mokytoju vidurinėje mokykloje. 1937 dėl sustiprėjusio nacių siautėjimo emigravo į Naująją Zelandiją, dėstė filosofiją Canterbury universiteto koledže Christchurche. 1946 persikėlė į Didžiąją Britaniją, iki 1969 dėstė logiką ir mokslo metodus Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje; profesorius (1949).

Karl Raimund Popper

Mokslinio tyrimo logika

Savo filosofiją K. R. Popperis vadino kritiniu racionalizmu ir priešino ją klasikiniam empirizmui ir iš jo kilusiam indukcionizmui. Veikale Mokslinio tyrimo logika (Logik der Forschung 1934) iškėlė svarbiausias problemas – indukcijos (koks yra teorinių ir patyrimą aprašančių teiginių ryšys) ir demarkacijos (kuo gamtos mokslas skiriasi nuo metafizikos ir matematikos ar logikos).

Loginio pozityvizmo kritika

Kritikuodamas loginį pozityvizmą (ypač R. Carnapą) teigė, kad mokslo žinių loginiame tyrime taikytini tik dedukciniai, bet ne indukciniai metodai, o mokslinės yra tik hipotezės, kurios taip numato faktus, kad jiems nepasitvirtinus hipotezės atsisakoma. Kuo hipotezę lengviau nuneigti, falsifikuoti, tuo ji informatyvesnė, mažiau įtikėtina ir tuo labiau priimtina mokslo praktikai. K. R. Popperio ir R. Carnapo ginčas baigėsi bendru sutarimu, kad mokslo hipotezės iki išbandymo turi būti mažai įtikėtinos, o vėliau, jų numatymams nuolat pasitvirtinant, įgyti didelę tikimybę.

„Spėjimai ir paneigimai“

7 dešimtmetyje K. R. Popperio pažiūros pakito. Veikale Spėjimai ir paneigimai (Conjectures and Refutations 1963) teigė, kad jo epistemologinių koncepcijų raidai didžiausią įtaką padarė A. Tarskio semantinės tiesos samprata. Tiesos (kaip faktų atitikimo) ir turinio idėjos gali paaiškinti mokslo pažangą.

Pasaulių samprata

Veikale Objektyviosios žinios (Objective Knowledge 1972) suformulavo autonomiško žinių, arba trečiojo, pasaulio idėją. Anot K. R. Popperio, žodį pasaulis vartojant negriežta prasme galima skirti tris pasaulius: fizikinių objektų arba būsenų; sąmonės būsenų ir polinkio veikti pasaulį; objektyvaus mąstymo turinio pasaulį – mokslinių idėjų turinių, poetinių minčių ir meno kūrinių visumą. Trečiojo pasaulio autonomiškumas yra tik dalinis – naujos problemos sudaro prielaidas naujoms teorinėms konstrukcijoms atsirasti ir taip padidina trečiojo pasaulio objektų skaičių.

Pažinimo procesas

Pažinimo procesas vyksta nuolat gausėjant žinioms: P₁ → TT → EE → P₂. Susidūrę su problema P₁ pereiname prie bandomosios teorijos TT (angl. tentative theory), iš kurios reikia pašalinti klaidas (angl. error-elimination) kritiškai ją persvarstant arba eksperimentiškai tikrinant. Iš to kyla naujų problemų P₂. Jos iš anksto nekuriamos, kyla savaime iš naujų sąryšių srities. K. R. Popperis siūlo nepasitvirtinančią teoriją ne atmesti, o modifikuoti siekiant, kad jos klaidingumo turinys sumažėtų, o teisingumo – padidėtų.

Artumas tiesai

Hipotezės artumą tiesai (angl. verisimilitude, truthlikeness) K. R. Popperis apibrėžė turinio ir tiesos terminais: teorija T₂ yra arčiau tiesos nei teorija T_l, jei iš T₂ plaukia daugiau teisingų ir ne daugiau klaidingų teiginių arba tiek pat teisingų, bet mažiau klaidingų teiginių. Anot K. R. Popperio, artumo tiesai reikalavimas geriau išreiškia mokslo prigimtį nei tiesos reikalavimas. Tiesa nėra vienintelis mokslo tikslas – jis ieško didelę aiškinamąją galią turinčios, vadinasi, logiškai neįtikėtinos tiesos. Turiningesnė ir kartu mažiau įtikėtina teorija visada bus artimesnė tiesai, jei tik jos klaidingumo turinys nebus didesnis.

Socialinė ir politinė filosofija

Socialinės ir politinės filosofijos problemas nagrinėjo veikaluose Atviroji visuomenė ir jos priešai (The Open Society and Its Enemies 2 tomai 1945, lietuvių kalba 1998) ir Istoricizmo skurdas (The Poverty of Historicism 1957, lietuvių kalba 1992). Istoricizmas yra K. R. Popperio terminas, žymintis požiūrį, kad egzistuoja visuomenės raidos istorinis procesas, nulemtas būtinų dėsnių. Kaip gamtos dėsniai leidžia numatyti gamtos reiškinius, taip ir istorijos dėsniai turėtų numatyti socialinius įvykius. Šia prielaida grindžiamos daugelis totalitarizmo ir autoritarizmo teorijų. Kritikuodamas istoricizmą K. R. Popperis teigė, kad visuomenės raida negali būti numatyta ir įvaldyta jos nesužlugdant, kaip negali būti numatyta ir įvaldyta mokslo raida nesustabdžius mokslo pažangos. Šiuos procesus lemia žmogaus protas, kuris negali būti įvaldytas. K. R. Popperis aktyviai gynė vadinamosios atviros visuomenės – individualizmo, pilietinės laisvės, laisvosios verslininkystės, savaiminės tvarkos idėjas.

Įtaka

Jo idėjos padarė didelę įtaką mokslo filosofijos ir epistemologijos raidai, socialinėms ir politinėms teorijoms.

R: K. R. Popper Rinktinė Vilnius 2001. L: The Philosophy of Karl Popper 2 vol. La Salle 1974; J. Shearmur The Political Thought of Karl Popper London–New York 1996; G. Stokes Popper: Philosophy, Politics and Scientific Method Cambridge 1998; S. Gattei Karl Popper’s Philosophy of Science: Rationality without Foundations London–New York 2009.

1151