Karl Ristikivi

Ristikivi Karl (Karlas Rstikivis) 1912 01 16Uue‑Varbla (Läänemos apskr.) 1977 07 19Stokholmas, estų rašytojas. Vienas žymiausių estų istorinių romanų autorių. 1942 baigė Tartu universitetą (geografiją). 1943 pasitraukė į Suomiją. Nuo 1944 gyveno Švedijoje. Pirmuosius kūrinius – vadinamąją Talino trilogiją – parašė Estijoje (romanai Ugnis ir geležis / Tuli ja raud 1938, Svetimame name / Võõras majas 1940, Vaisių sodas / Rohtaed 1942, apie gyvenamojo laikotarpio Estiją). Emigracijoje parašė tris istorinių romanų trilogijas (Liepsnojanti vėliava / Põlev lipp 1961, Paskutinis miestas / Viimne linn 1962, Mirties raiteliai / Surma ratsanikud 1963, apie kryžiaus žygių laikotarpį; Nuotakos skraistė / Mõrsjalinik 1965, Džiaugsminga daina / Rõõmulaul 1966, Burtininko mokinys / Nõiduse õpilane 1967, aprašomi viduramžiai Europoje; Garbingos širdys / Õilsad südamed ehk kaks sõpra Firenzes, Drakono dantys / Lohe hambad, abu 1970, Dvigubas žaidimas / Kahekordne mäng 1972, šios trilogijos įvykiai plėtojami nuo G. Savonarolos gyvenamojo laikotarpio Florencijos iki Katalonijos 20 a.). Dar išleido siurrealistinį romaną Dvasių naktis (Hingede öö 1953), ironišką antiutopiją Stebuklų sala (Imede saar 1964), tragišką romaną apie Estijos vokiečio barono Kasparo fon Šmercburgo gyvenimą Romoje 18 a. pabaigoje Romos dienoraštis (Rooma päevik 1976), impresionistinių eilėraščių rinkinį Žmogaus kelias (Inimese teekond 1972), veikalą Estų literatūros istorija (Eesti kirjanduse lugu 1954), novelių. Kūrybai būdinga psichologizmas, intelektuali kalba, ištobulintas stilius, ryšku tėvynės nostalgija.

2271