karlstų kara (1833–40, 1872–76), Ispanijos pilietiniai karai tarp Burbonų dinastijos atšakų: liberalių karalienės Izabelės II šalininkų ir jos dėdės Don Carloso kandidatūrą į sostą remiančių senųjų tradicijų šalininkų karlistų. Pirmasis (1833–40) karlistų karas kilo 1833 10, kai karlistai, paskelbę Ispanijos karaliumi Karoliu V Don Carlosą (Karolio IV sūnus), Talaveros mieste sukilo prieš velionio Ferdinando VII dukters Izabelės II ir regentės jos motinos Marijos Kristinos valdžią. Juos labiausiai rėmė šiaurinės Navaros ir Baskijos provincijos bei Valensijos, Aragono, Katalonijos valstiečiai. Karalienė regentė rėmė liberalus ne dėl įsitikinimų, bet nematydama kito būdo išlaikyti soste savo dukterį. Karlistai laikėsi partizaninės taktikos. 1835 prie Bilbao žuvus vienam žymiausių jų vadų T. Zumalacárrequi y de Imazui ir 1837 nepasisekus Don Carloso žygiui į Madridą, kovos aprimo. 1839 Don Carlosas pasitraukė į Prancūziją, 1840 karinius veiksmus nutraukė kito žymaus karlisto R. Cabrero y Griños kariuomenė. Per 1868 revoliuciją nuvertus Izabelę II, valdančioji chunta karaliumi 1870 išrinko paramos šalyje neturintį Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio II sūnų Amadėjų.
Pasinaudodami centrinės valdžios silpnumu 1872 karlistai pradėjo Antrąjį (1872–76) karą. Jie siekė pasodinti į sostą vadinamojo Karolio VI sūnų Don Carlosą (karlistų vadintą Karoliu VII). Sukilėlius rėmė Vatikanas. Jie užėmė dalį Katalonijos ir Valensijos, bet didesnės gyventojų paramos nesulaukė ir 1876 sudėjo ginklus. Pergalė sustiprino Ispanijos reformų šalininkų pozicijas, įtvirtino konstitucinę monarchiją.