Karlsruhe (Kárlsrūhė), miestas Vokietijos pietvakariuose, Badeno‑Viurtembergo žemėje, į šiaurės vakarus nuo Stuttgarto.
306 500 gyventojų (2021).
Karlsruhe įsikūrusi prie Reino ir Albo santakos. Upių uostas (vienas didžiausių Europoje; krovinių apyvarta apie 6 mln. t, 2011).
Mašinų, transporto priemonių (dviračių, motociklų), tiksliųjų ir optikos prietaisų gamyba, metalo apdirbimo, elektrotechnikos, chemijos (cheminio pluošto, farmacijos, parfumerijos), maisto (alaus), siuvimo, poligrafijos pramonė. Naftos perdirbimas; naftotiekiai jungia Karlsruhę su Marseliu (Prancūzija) ir Ingolstadtu. Juvelyrinių dirbinių gamyba. Turizmas.
Daug Vokietijos centrinių institucijų, tarp jų – Aukščiausiasis Teismas ir Federacinis Konstitucinis Teismas. Vokietijos monetų kalykla. Parodų, kongresų centras. Karlsruhės universitetas, vaizduojamojo meno akademija, specialioji aukštoji mokykla, pedagogikos, administravimo ir ekonomikos, muzikos ir kitos aukštosios mokyklos. Branduolinių tyrimų centras (įkurtas 1956). Transuraninių elementų tyrimo institutas, daug kitų mokslinio tyrimo institutų. Teatrai, bibliotekos. Muziejai, tarp jų – meno, Badeno kraštotyros, gamtotyros. Botanikos ir zoologijos sodai.
Kunigaikščių rūmai Karlsruhėje (1715 pradėti, architektas J. F. von Batzendorfas, 1752–85 perstatyti, architektas J. B. Neumannas, 1944 sugriauti, 1959 atstatyti)
Architektūra
Miestas – taisyklingo spindulinio žiedinio plano (1715, architektas J. F. von Batzendorfas, po 1752 medinių gyvenamųjų namų vietoje buvo pastatyta mūrinių), su 32 spindulinėmis gatvėmis, einančiomis nuo miesto centre esančių kunigaikščių rūmų (1715 pradėti, architektas J. F. von Batzendorfas, 1752–85 perstatyti, architektas J. B. Neumannas, 1944 sugriauti, 1959 atstatyti) su parku; po 1797 miestas išplėstas pagal neoklasicizmo principus (architektas F. Weinbrenneris). Kiti pastatai: Markgrafų rūmai (1803–14), evangelikų bažnyčia (1807–16), katalikų Šv. Stepono bažnyčia (1808–14), rotušė (1811–25, visų architektas F. Weinbrenneris), oranžerija (1857, architektas H. Hübschas, vienas ankstyviausių Karlsruhės pastatų iš stiklo), miesto pirtis (1873, architektas J. Durmas), Federacinio Konstitucinio Teismo (1968, architektas P. Baumgartenas), Valstybinio teatro (1975, architektas H. Bätzneris), Jaunimo centro (1981), banko (1983, abiejų architektas H. Mohlis), Badeno‑Viurtembergo žemės bibliotekos (1984, architektas O. M. Ungersas), mokyklos (1985, architektas H. Mohlis) pastatai, gyvenamieji namai (1986, architektas W. D. Weigertas). Priemiesčiai: Gartenstädte (1907, architektas M. Laugeris), Dammerstock (1928, architektas W. Gropius), Waldstadt (1956, architektas K. Selgas). Prie Karlsruhės yra pasaulio paveldo vertybės – Lorscho vienuolynas ir katedra (apie 8–17 a.; nuo 1991), Maulbronno vienuolynas (12–16 a.; nuo 1993).
2271
Istorija
Karlsruhės dalis (nuo 1938) Durlachas įkurtas 12 a. pabaigoje. 1219 atiteko Badeno markgrafams, apie 1250 įgijo miesto teises. 1565–1715 vienos markgrafų atšakos Baden-Durlacho rezidencija. 1715 markgrafas Karlas Vilhelmas perkėlė savo rezidenciją iš Durlacho į greta jo kuriamą Karlsruhę. Miesto plėtrą paspartino Baden-Durlacho ir Baden-Badeno markgrafysčių susijungimas (1771). 1803 naujoji Badeno markgrafystė tapo kurfiurstija, 1806 – didžiąja hercogyste. Karlsruhe tapo Badeno didžiosios hercogystės centru. 1815 čia buvo 15 000 gyventojų. Miestas tapo svarbiu mokslo centru, jame dirbo elektromagnetinių bangų tyrėjas H. Hertzas.
19 a. pirmoje pusėje įkurta pramonės įmonių, 19 a. antroje pusėje jų padaugėjo. Po I pasaulinio karo Karlsruhe atsidūrė demilitarizuotoje zonoje, pramonės plėtra sustojo.
Per II pasaulinį karą miesto didžioji dalis anglų aviacijos sugriauta, Karlsruhe virto provincijos miestu. 1946–47 prasidėjo naujas pramonės pakilimas, iš Silezijos į Karlsruhę atsikėlė apie 100 000 pabėgėlių. Nuo 1951 09 čia veikia Federacinis Konstitucinis Teismas. Iki 1990 mieste buvo didelė Jungtinių Amerikos Valstijų karo aviacijos bazė.
-Durlach