kárma (skr. veiksmas, poelgis), Rytų filosofinių ir religinių mokyklų viena pagrindinių doktrinų. Hinduizme – dabartinio ir praėjusių gyvenimų fizinių, psichinių (mentalinių) veiksmų visuma, nulemianti žmogaus artimiausią atgimimą ir gyvenimo aplinkybes. Karmos doktrina suformuluota upanišadose. Pripažįsta visos Indijos religinės filosofinės mokyklos. Karmą formuoja individo potencialios psichinės tendencijos (samskaros) arba veiksmo motyvai (vasanos). Būsimos karmos sėklos glūdi subtiliajame kūne, į kurį persikelia individualioji siela (džyva), o fizinis kūnas suvokiamas kaip laukas, kuris patiria veiksmo pasekmes. Vedantos ir jogos mokyklose skiriamos 3 karmos rūšys: prarabdha (patiriama dabartiniame gyvenime), sančita (bręstanti; karmos saugykla) ir sančyjama (pasėta dabartiniame gyvenime ir veiksianti būsimame). Nuo karmos išlaisvina mokša, tuomet sančita išnyksta, bet prarabdha lieka. Dvasinę laisvę ir nušvitimą (džyvanmukti būseną) pasiekęs žmogus naujos karmos nebesukuria ir kai miršta nebeturėdamas karmos, daugiau nebeatgimsta (išsivaduoja iš samsaros).
Budizme karma – universalus priežasties–pasekmės dėsnis. Karma priklauso nuo valios. Ketinimai ir valia palieka pėdsakus žmogaus psichikoje ir lemia veiksmo pasekmes. Dabartinė karma gali būti palanki (kušala) arba nepalanki (akušala), būsimą karmą formuoja valia. Karma sukuria gyvenimo aplinkybes, bet ne žmogaus reakciją į dabartinę egzistencinę situaciją.
Džainizme karma – smulkios materialios dalelės, kurios kaupiasi sieloje. Pagal tai, kaip elgiamasi, gali kauptis blogoji (sunkiosios dalelės, slegiančios sielą) arba geroji (lengvosios dalelės, greitai išsisklaidančios iš sielos) karma. Žmogus gali kontroliuoti savo karmą drausme, teisingu elgesiu, o laisva valia rinkdamasis kančias – išsklaidyti susikaupusią blogąją karmą, išvalyti ir palengvinti sielą.
Sikhai karmą (pandžabų kalma karamu) suvokia kaip sąlygotąjį veikimą ir jam priešpriešina Dievo malonę (arabiškai karam), kuri gali karmą sunaikinti.
2213