karmelitai

karmeltai, Karmèlio kálno Švč. Mergẽlės Marjos brólių òrdinas (lot. Ordo Fratrum Beatissimae Virginis Mariae de Monte Carmelo, OC), katalikų vienuolių ordinas; to ordino vienuoliai. Popiežiaus teisių ordinas (1226 patvirtino popiežius Honorijus III).

Struktūra ir organizacija

Vadovaujasi Alberto Jeruzaliečio regula. Elgetaujančių vienuolių ordinas. Abitas rudas, sujuosiamas odiniu diržu (prie jo kabinamas rožinis); viršutinis drabužis – ilga ruda kokulė. Gyvena atskirose celėse, laikosi tylos, pasninkų, kasdien renkasi bendrai maldai. Centras Romoje. Vadovauja generolas. Dirba daugelyje sielovados, mokslo, švietimo sričių.

Istorija

Įkūrė 1150 šv. Bertoldas ant Karmelio kalno (netoli Haifos). Palestiną užkariavus musulmonams karmelitai persikėlė į Europą – 1238 įsikūrė Kipre ir Sicilijoje, vėliau – kitose Europos šalyse (dabartinėje Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje ir kitur). 1291 buvo 10, 1375 – 19, 16 a. viduryje – 30 provincijų. 15 a. ordinas reformuotas: 1433 nuo jo atsiskyrė Mantujos kongregacija, 1593 – basieji karmelitai; regulos nepakeitę karmelitai vadinami senosios observancijos karmelitais. 1452 įkurtas moterų, vėliau – ir pasauliečių tretininkų (1476 jį patvirtino popiežius Sikstas IV) ordinas. 16 a. pradėjo misijas Afrikoje, Amerikoje, ten įkūrė kelias provincijas. 18–19 a. Prancūzijoje, Austrijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Ispanijoje, Rusijos imperijoje buvo uždaryta keli šimtai karmelitų vienuolynų, panaikinta daug provincijų.

karmelitų ordino herbas

Šventaisiais paskelbti karmelitai S. Stockas, A. Korsini, Petras Tomas, palaimintaisiais – N. Á. Pereira, J. Sorethas, Baptista Spagnoli (Mantuanas) ir kiti.

Veikia 19 provincijų, 368 vienuolynai, yra 2020 karmelitų (Afrikoje 194 broliai, Amerikoje - 559, Azijoje, Australijoje ir Okeanijoje - 663, Europoje - 604), iš kurių 14 yra vyskupų, 1299 kunigai, 6 nuolatiniai diakonai, 203 iškilmingų įžadų vienuoliiai, 342 vienuoliai ir 156 naujokai (2019).

Karmelitai Lietuvoje

Į Lietuvą karmelitai atvyko 16 a. pradžioje iš Lenkijos. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikė 45 vienuolynai, tarp jų – Vilniuje (1506–1797 prie Šv. Jurgio bažnyčios, 1632–1832 – Visų Šventųjų bažnyčios, 1821–32 – Šv. Stepono bažnyčios), Linkuvoje (1634–1832, 1676 čia atidarytas noviciatas), Pumpėnuose (apie 1665–1832), Kėdainiuose (1704–1832), Kolainiuose (1740–1864), Raseiniuose (1745–1832), Tabariškėse (1770–1832), Kražiuose (1797–1817 išlaikė jėzuitų įsteigtą mokyklą), t. p. Nesvyžiuje, Mogiliave, Ostroge, Horodiščėje, Lydoje, Oršoje, Lucke, Breste. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikę vienuolynai nuo 1687 sudarė atskirą Rusijos provinciją; ją padalijus 1756 įkurtos Šv. Jurgio Lietuvos (buvo 15 vienuolynų) ir Voluinės provincijos. Karmelitai Lietuvoje dirbo mokyklose, vadovavo parapijoms, įsteigė prieglaudų; prie jų bažnyčių veikė religinės brolijos. Po 1831 ir 1863 sukilimų caro valdžia visus karmelitų vienuolynus Lietuvoje uždarė.

L: A. Steinmann Carmel vivant Paris 1963; J. Smet The Carmelites: A History of the Brothers of Our Lady of Mount Carmel 4 vol. Darien 1975–85.

1235