Karmeltų kãpinės, oficialus pavadinimas Kaũno sẽnosios kãpinės, 1847–1959 buvusios pagrindinės Kauno miesto kapinės. Dabar jų vietoje yra Ramybės parkas. Kapinės įrašytos į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (1994).
Kapinės buvo suplanuotos 1847 caro valdžios nusavintoje karmelitų jurisdikos žemėje. Kapinių teritorija buvo suskirstyta į 3 didelius sklypus pagal miesto gyventojų konfesijas: katalikų (centrinė, didžiausia dalis), stačiatikių (pietinė dalis), evangelikų liuteronų (šiaurinė dalis; jos šiaurrytinis kampas buvo skirtas musulmonams). Aplink stačiakampį kapinių plotą susiformavo Michailo (dabar Vytauto) prospektas, vedantis į geležinkelio stotį, Cerkovnaja (dabar Bažnyčios), Podgornaja (dabar Trakų) gatvės ir Kapinių skersgatvis (dabar Totorių gatvė). Pradėta laidoti 1850. Kapinėse nedrausta statyti maldos namų ir kitų pastatų. Jau po 20 m. nuo kapinių, apsuptų judrių gatvių, atidarymo kilo diskusijų dėl jų iškėlimo.
senųjų kapinių atminimo akmuo
Palaidojimai
Be civilių gyventojų, visų konfesijų sklypuose palaidota daug lietuvių (pavienių kapų galėjo būti 1000–1500), rusų, vokiečių karių.
lakūnų kapai (20 a. 3–4 dešimtmetis; © Vytauto Didžiojo karo muziejus)
Didžiausiame katalikų sklype buvo palaidoti žuvusieji už Lietuvos nepriklausomybę ar mirę nuo žaizdų ir ligų Lietuvos kariai (manoma, 803), karo ir civiliai lakūnai (jų antkapiniai paminklai išsiskyrė lėktuvo propelerio formos kryžiais), apie 550 šturmuojant Kauno tvirtovę (1915) žuvusių vokiečių karių, 1941 Birželio sukilimo 64 aukos, daug žymių visuomenės, kultūros, valstybės veikėjų, mokslininkų. Stačiatikių sklype, be civilių gyventojų, palaidoti kovose dėl Kauno tvirtovės (1915) žuvę rusų kariai, keletas Lietuvos karo lakūnų. Evangelikų liuteronų sklype, be civilių gyventojų, palaidota ir 114 šturmuojant Kauno tvirtovę (1915) žuvusių vokiečių karių. Musulmonams (tuo metu vadintiems mahometonais) skirtoje kapinių dalyje buvo mažiausiai palaidojimų, ant kapų dažniausiai stovėjo paprasti lauko akmenys arba betoniniai paminklai su arabiškais įrašais; čia palaidoti ir 206 šturmuojant Kauno tvirtovę (1915) žuvę vokiečių kariai.
Statiniai
Kapinėse buvo daug meninę ir architektūrinę vertę turinčių antkapinių paminklų.
Katalikų sklype pastatų buvo mažiausiai. Stovėjo medinė, vėliau mūrinė koplyčia (nugriauta 1959). 1930 atidengtas paminklas čia palaidotiems nežinomiems kariams Žuvome dėl Tėvynės (skulptorius Stasys Stanišauskas). 1934 Kauno metropolijos kurija pastatė dviaukštį namelį kapinių administracijai (architektas S. Kudokas; 1993–2014 jame veikė Kauno rezistencijos ir tremties muziejus). 1936 pastatytas (atidarytas 1937) lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno laikinas mauzoliejus su kripta (architektas V. Landsbergis-Žemkalnis; 1937 11 01 balzamuoti lakūnų palaikai variniuose sarkofaguose buvo perkelti iš Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto koplyčios, 1940 12 17 grąžinti pakartotiniam balzamavimui, 1944 03 18 naktį užmūryti fakulteto rūsio nišoje, 1964 perlaidoti Kauno karių kapinėse), 1959 buvo nugriautas, 1996 surasta ir atkasta kripta (2004 užkonservuota).
paminklas Žuvome dėl Tėvynės (skulptorius Stasys Stanišauskas, 20 a. 4 dešimtmetis; © Vytauto Didžiojo universitetas)
1862 stačiatikių sklypo centre pastatytas pirmasis mūrinis pastatas – Kristaus Prisikėlimo cerkvė, 1935 antroji cerkvė – Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedra (architektas E. A. Frykas). Nuo stačiatikių sklypo atskyrus dalį žemės prie Vytauto prospekto ir Bažnyčios gatvės sankryžos, 1925 pastatyta Kauno rusų draugijos Mokslas – šviesa gimnazija (architektas A. Gordevičius; dabar čia įsikūręs Kauno pedagogų kvalifikacijos centras).
Kauno mečetė (1957, fotografas S. Lukošius; © Kauno miesto muziejus)
Evangelikų liuteronų bendruomenė 19 a. pabaigoje sklypo pakraštyje prie tuometinio Michailo prospekto pastatė medinę pradinę mokyklą (architektas N. Andrejevas; veikė iki 1940). Po Pirmojo pasaulinio karo evangelikų liuteronų sklypo šiaurinę dalį perėmus Lietuvos vokiečių kultūros draugijai, 1922 buvo parengtas Kauno vokiečių gimnazijos projektas (Šveicarijos architektas Eduardas Peyeris), bet sumūryta tik kairioji pastato dalis, 1930 pastatytas trijų aukštų pastatas (architektas V. Landsbergis-Žemkalnis; po Antrojo pasaulinio karo perstatytas, dabar čia įsikūrusi Kauno tarptautinė gimnazija, iki 2022 09 Kauno Aleksandro Puškino gimnazija). Musulmonams skirtoje kapinių dalyje apie 1860 pastatyta medinė mečetė ir du mediniai namai, toje vietoje 1930 minint Vytauto Didžiojo 500‑ąsias mirties metines Kauno totorių draugijos iniciatyva pastatyta mūrinė mečetė (atidaryta 1933, architektai V. Michnevičius ir Adolfas Netyksa).
Kapinių sunaikinimas
Po J. Stalino mirties (1953) kapinės tapo pasyvaus pasipriešinimo sovietų valdžiai vieta (ypač per Vėlines). 1956 Vėlinių vakarą kapinėse kilo spontaniška Vengrijos revoliucijos palaikymo akcija. Ant paminklo Žuvome dėl Tėvynės buvo iškelta lietuviška trsipalvė, sudėta iš šalikų, pasigirdo šūksniai Laisvę Lietuvai! Protesto eisena, kurioje dalyvavo apie 2000 žmonių, patraukė per miestą. Buvo suimta ir nuteista už chuliganizmą 124 asmenys. Po šio įvykio paminklas Žuvome dėl Tėvynės pradėtas naikinti (vėliau aptvertas ir galutinai sunaikintas). Kapinėse per Vėlines protestuota ir 1957 bei 1958.
1958 priimti sprendimai į kitas miesto kapines (daugiausia į Panemunės) perkelti menininkų palaikus. 1959 03 25 sovietų valdžia nusprendė visiškai likviduoti kapines. Kelerius metus vyko palaikų perkėlimas į kitas kapines (dalis palaikų perkelta valstybės lėšomis). Čia palaidotų asmenų artimiesiems buvo galima iki 1959 06 01 kreiptis dėl leidimo perlaidoti palaikus. Daugelis dėl politinių priežasčių nedrįso kreiptis bijodami, kad neišaiškėtų jų giminystė su palaidotaisiais. Palaikai buvo perkeliami į Kauno karių kapines Aukštuosiuose Šančiuose (čia perlaidota apie 560 Lietuvos karių ir karininkų, žuvusių ar mirusių 1918–40, palaikų), Panemunės (čia perlaidota ir dalis 1941 Birželio sukilėlių, Lietuvos karių palaikų), Veršvų (perlaidoti 36 kunigų palaikai), Eigulių kapines, nedidelė dalis – į kitų miestų kapines. Tikslus perkeltų ir likusių kapinėse palaidotųjų skaičius nežinomas. Tūkstančiai likusių kapų (tarp jų žuvusių Vokietijos ir Rusijos kariuomenių karių kapai) ir antkapinių paminklų buvo sulyginta buldozeriais, nugriauta S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejaus antžeminė dalis, užpilta žemėmis mauzoliejaus kripta, nugriauta katalikų koplyčia.
Karmelitų kapinių vietoje nuspręsta įrengti skverą, 1961 parengtas jo projektas. Buvo įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, pastatyti suoleliai, nutiesti nauji asfaltuoti takai, totorių mečetė paversta kavine-skaitykla. 1973 buvo pastatyta 1926 sušaudytiems komunarams atminti skirta skulptūrinė kompozicija Keturi komunarai (skulptoriai B. Vyšniauskas ir N. Petrulis; atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iškelta į Grūto parką). 20 a. 8 dešimtmečio pradžioje skveras pavadintas Ramybės parku.
Kauno mečetė (2019)
Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedra (2012)
Atminimo įamžinimas
1991 Ramybės parke pastatytas paminklas Kryžius–medis 1941 Birželio sukilimo aukoms atminti (skulptorius R. Antinis jaunesnysis, architektas E. Miliūnas). 1992 nutarta atkurti karinio paveldo objektus ir karių kapus. 1994 atstatytas paminklas Žuvome dėl Tėvynės (skulptorius R. Antinis jaunesnysis, dailininkas Ričardas Bankauskas, inžinierius Kęstutis Linkus), atidengtas 1995 pavasarį. 1995 restauruotas paminklas čia palaidotiems per Pirmąjį pasaulinį karą (1915) žuvusiems rusų kariams. 2006 atidengta paminklinė lenta 1956 Vengrijos revoliucijai ir solidarumo su ja akcijai paminėti. 2010 atidengtas paminklas Žuvusių už Lietuvos laisvę Motinai (skulptorius V. Gylikis, architektai J. Anuškevičius ir Vytenis Izokaitis). 2011 iškilmingai atidaryta Partizanų alėja.
Kauno rezistencijos ir tremties muziejus, veikęs Ramybės parke 1993–2014
L: N. Lukšionytė-Tolvaišienė Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje: Svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai Kaunas 2001.
Ramybės parkas