kãro artkulai, senieji karo įstatai.
Vakarų Europoje kariuomenės vadai tam tikrais įgaliojimais, vadinamaisiais artikuliniais laiškais, įgaliodavo kurį nors karininką sudaryti raitelių arba pėstininkų dalinį. Stodami į jį kareiviai pasižadėdavo laikytis laiškuose surašytų taisyklių ir papročių.
Pirmasis karo artikulus 1185 pradėjo teikti imperatorius Frydrichas I Barbarosa, vėliau kitų šalių, t. p. Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių vadai.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmieji karo artikulai sudaryti 1507. 1563 parengtas Lietuvos karo įstatymas. 16 a. viduryje sudaryti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės samdytai kariuomenei skirti karo artikulai: lenkų kariuomenės Lietuvoje vadų Floriano Zebrzydowskio ir Stanisławo Cikowskio (1561 ir 1565), Lietuvos lauko etmono Grigaliaus Chodkevičiaus (1562 ir 1566), Žemaičių seniūno Jono Chodkevičiaus (1564).
Iš Lietuvos ir Lenkijos etmonų leistų tam tikrų taisyklių ir statutų susidarė karo įstatų rinkinys – Karo artikulai; 1609 jį patvirtino Varšuvos seimas. Karo artikulų 1 dalyje reglamentuotos karių pareigos ir bausmės, 2 dalyje – kariuomenės žygio, pastovio, kautynių tvarka. Vėliau daugelis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonų skelbė karo artikulus. 1754 Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės įsakymu Nesvyžiuje buvo išspausdintas rinkinys Karo artikulai (Articuły Woienne); jį sudarė 1609 karo artikulai, valdovo Vladislovo Vazos karo artikulai samdytajai kariuomenei, valdovo Jono Kazimiero Karo teismų ordinacija, didžiųjų etmonų Jonušo Radvilos 1648, Mykolo Kazimiero Paco karo artikulai ir 1746 didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės Reguliaminas.
2271