kãro įstãtymai, tarptautinės teisės normos ir doriniai principai, reguliuojantys kariaujančių valstybių teises ir pareigas. Riboja žiaurius karo veiksmų būdus, padeda saugoti neutralių valstybių saugumą, siekia gerinti karo belaisvių padėtį, gina civilius gyventojus. 17–19 a. kai kurių valstybių įstatymuose ir kariniuose dokumentuose jau buvo įrašyta kariavimo normų. Nuo 19 a. antros pusės karo įstatymai tapo tarptautinės teisės objektu. Svarbiausi dokumentai: 1856 Paryžiaus deklaracija dėl neutralumo ir blokados per jūrų karą, 1864, 1929 ir 1949 Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais ir civiliais gyventojais (jų pagrindu susikūrė Ženevos teisė), 1899 ir 1907 Hagos konvencijos, reglamentuojančios karo veiksmų būdus ir priemones (jų pagrindu susikūrė Hagos teisė), 1925 Ženevos protokolas dėl draudimo naudoti cheminį ir bakteriologinį ginklą, 1954 Hagos konvencija dėl kultūros vertybių apsaugos per karą, 20 a. 8–9 dešimtmečio konvencijos dėl tam tikrų masinio naikinimo ginklo rūšių naudojimo uždraudimo. Be įvairių traktatų, konvencijų, sutarčių ir protokolų, karo įstatymų šaltinis yra tarptautiniai papročiai ir bendri tarptautinės teisės principai. 1945 Niurnbergo ir 1946 Tokijo tarptautiniai karo tribunolai karo įstatymų pažeidimus kvalifikavo kaip sunkiausią tarptautinį nusikaltimą. 21 a. pradžioje konkrečius asmenis, atsakingus už karo įstatymų pažeidimus, teisia Nuolatinis tarptautinis teisingumo tribunolas. Valstybėms, pažeidžiančioms karo įstatymus, tarptautinė bendruomenė taiko politines ir ekonomines sankcijas.
1935