kãro mókslas, mokslas, tiriantis valstybės pasirengimą karui, kariuomenės struktūrą, raidą ir kovos būdus. Skirstomas į karo istoriją, karo teoriją ir pagalbinius karo mokslus. Karo istorija skirstoma į karų istoriją (tiria konkrečius karus ir konfliktus, jų priežastis ir padarinius, yra glaudžiai susijusi su visuotine istorija), karybos istoriją (tiria karybos, kariuomenės, jos rūšių, ginklų raidą) ir pagalbinių karo mokslų (fortifikacijos, karo kartografijos, kriptografijos, karo technikos, uniformologijos) istoriją. Karo teorija skirstoma į karo meną, kuris dar skirstomas į strategiją, operatyvinį meną ir taktiką, ir karo filosofiją (arba karinę mintį), tiriančią karą kaip socialinį reiškinį. Prie pagalbinių karo mokslų priskiriama: karo inžinerija, karo kartografija, karo medicina, karo teisė, fortifikacija.
Istorija
Senovės laikais karo teoriją plėtojo kinai (Sundzi), graikai (Tukididas, Ksenofontas), romėnai (Cezaris, Frontinas, Vegecijus), karo inžineriją ir kartografiją – graikai ir romėnai. Viduriniais amžiais karo mokslas Vakarų Europoje išgyveno sąstingį, bet buvo plėtojamas Bizantijoje, islamo kraštuose ir Kinijoje. 16–17 a. labiausiai plėtoti pagalbiniai karo mokslai: fortifikacija (17 a. antroje pusėje–18 a. pradžioje maršalas S. Vaubanas perstatė svarbiausias prancūzų tvirtoves), karo technika (ypač buvo tobulinami šaunamieji ginklai), karo kartografija. Renesanso laikotarpiu europiečiai iš naujo atrado romėnų karo teoriją. Teorinių darbų apie karą rašė N. Machiavelli, ypač veikalų apie karo meną pagausėjo 17 a. pabaigoje–18 a. (H. Turenne’as, Frydrichas Didysis ir kiti). 18 a. antroje pusėje buvo ieškoma universalių, garantuojančių pergalę karo meno principų. 19 a. pradžioje vokiečių karo teoretikas C. F. G. von Clausewitzas skelbė karo, kaip politikos tęsinio, gravitacijos centro, likimo, nenuspėjamumo, psichologinio veiksnio kare svarbos idėjas, šveicarų karininkas A. H. de Jomini manė, kad kariavimo principai nesikeis, todėl kūrė instrukcijas primenančias teorijas. 19 a.–20 a. pirmos pusės žymesni karo teoretikai: H. G. Delbrückas, S. Wilkinsonas, T. Mahanas, D. Korbetas ir ypač C. F. G. von Clausewitzo idėjų kritikas L. Hartas. 20 a. 3–4 dešimtmetyje karo mokslą papildė teorijos apie tankų ir aviacijos pranašumą mūšio lauke. 20 a. antroje pusėje karo istorikai M. Robertsas, G. Parkeris ir kiti karybos pokyčius vis labiau siejo su valstybės socialiniais ir politiniais pokyčiais. Per Šaltąjį karą atsirado naujų karo mokslo disciplinų: strategijos studijos (labai artimos karo teorijai), karo sociologija. Karo moksle vis labiau pritaikomos antropologijos, ekonomikos, politologijos, psichologijos mokslų naujovės.
Karo mokslas Lietuvoje
Lietuvoje iki 16 a. karo mokslas buvo menkai plėtojamas, bet 17 a. viduryje Vilniaus universiteto auklėtinis K. Semenavičius sukūrė Europos karo mokslą papildančią artilerijos panaudojimo ir raketų teoriją, dirbo žymūs karo kartografai: J. Narūnavičius ir F. Gedkantas, karo inžinierius A. Freitagas. 1918–40 labiausiai buvo tiriama karų ir karybos istorija. Nemažai karo mokslo straipsnių paskelbta tęstiniame leidinyje Karo archyvas (1925–40) ir kitoje karinėje spaudoje. Apie karybos raidą Lietuvoje žinių randama kai kurių istorikų (R. Batūros, J. Jurginio ir kitų) sovietinės okupacijos laikotarpio veikaluose. Nuo 1990 Lietuvos karo akademijoje plėtojama karų ir karybos istorija, pradėta kurti karo inžinerija, karo medicina, karo sociologija, strategijos studijos ir kitos disciplinos. Nuo 1992 vėl leidžiamas Karo archyvas (nuo 13 tomo).
1637