kãro pabgėliai, asmenys, dėl karo veiksmų, jų kilimo grėsmės ar sukeltų padarinių savo noru ar priverstinai išvykę ar išvežti iš savo gyvenamosios teritorijos ir atsidūrę (dažniausiai) užsienyje.
Karo pabėgėliai atsirado kartu su karais. 20 amžiuje, per karus padidėjus civilių gyventojų aukų (per I pasaulinį karą jos sudarė 5 %, per II pasaulinį karą – 48 %, 20 a. pabaigoje – 90 % visų karo aukų), padaugėjo ir karo pabėgėlių.
Per Rusijos pilietinį karą (1917–1922) į užsienį pasitraukė beveik 1 mln. žmonių. Karo pabėgėliai tapo tarptautinės bendrijos susirūpinimo objektu. 1921 Tautų Sąjunga įkūrė Aukštąjį komisariatą rusų pabėgėliams. 1928 šis komisariatas pradėjo rūpintis pabėgėliais ir iš kitų kraštų.
Per II pasaulinį karą pabėgėliais tapo keliolika milijonų žmonių. 1945, dar nepasibaigus II pasauliniam karui, buvo įkurta Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracija, kuri rūpinosi asmenimis, išvytais iš gyvenamųjų vietų. 1946 Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja įkūrė Tarptautinę pabėgėlių reikalų organizaciją. 1950, ją panaikinus, buvo įkurtas Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaro biuras (UNHCR). Ir 21 a. pradžioje jis rūpinasi materialine parama pabėgėliams, ieško jiems prieglobsčio. Karo pabėgėliais t. p. rūpinasi ir nevyriausybinės organizacijos, ypač Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komitetas.
20 a. pabaigoje, žlugus Sovietų Sąjungai ir Jugoslavijai bei kilus etniniams konfliktams, karo pabėgėlių vėl labai padaugėjo. Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisariato 2002 duomenimis, nuo karinių konfliktų Užkaukazėje pradžios čia pabėgėliais ir priverstiniais persikėlėliais tapo 1 418 600, buvusioje Jugoslavijoje – 1 996 400 asmenų.
Browno universiteto Providence’e mokslininkų duomenimis, iki 2021 per karus, kuriuose dalyvavo Jungtinės Amerikos Valstijos po 2001 Rugsėjo vienuoliktosios teroro išpuolių Niujorke, karo pabėgėliais tapo ne mažiau kaip 38 mln. (kai kuriais duomenimis, iki 60 mln.) žmonių iš Afganistano, Irako, Pakistano, Jemeno, Somalio, Filipinų, Libijos, Sirijos.
Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro (UNHCR) duomenimis, dėl Rusijos karinės invazijos į Ukrainą nuo 2022 02 24 iki 2022 12 iš Ukrainos pasitraukė apie 7,83 mln. žmonių (daugiau kaip 1,5 mln. jų registruota Lenkijos laikinosios pagalbos centruose, daugiau kaip 1 mln. – Vokietijoje). Lietuvos statistikos departamento duomenimis, iki 2022 12 15 Lietuvoje registruota daugiau kaip 71 700 karo pabėgėlių iš Ukrainos.
Lietuviai
17–18 a. Vilniuje, Alytuje, Žiežmariuose veikė pabėgėlių bajorų iš Rusijos užimtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinių žemių, vadinamųjų egzuliantų, seimeliai. Daug karo pabėgėlių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės per 1655–67 Abiejų Tautų Respublikos–Rusijos karą buvo Prūsijos kunigaikštystėje (Karaliaučiuje, Tilžėje ir kitur).
Per I pasaulinį karą daug Lietuvos gyventojų buvo mobilizuota į Rusijos kariuomenę, dar daugiau pasitraukė į Rusijos imperijos gilumą. Manoma, kad iš lietuviškų gubernijų buvo pasitraukę apie 300 000 lietuvių ir apie 200 000 žydų. Dauguma lietuvių pabėgėlių telkėsi Sankt Peterburge ir Voroneže. 1914 Lietuvių politikos centro veikėjų iniciatyva buvo įsteigta Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Būsimieji tautininkai minėtos draugijos vardu Sankt Peterburge, vėliau Voroneže leido savaitraštį Lietuvių balsas (1915–18), krikščionys demokratai – Vadas (1916–18). Tuose pačiuose miestuose ėjo Ateitį pakeitę Ateities spinduliai (1916–19). Liaudininkai ir dešinieji socialdemokratai telkėsi apie Sankt Peterburge, vėliau Maskvoje leistą liberalų savaitraštį Naujoji Lietuva (1915–18). Ten pat nereguliariai išeidavo ir Santara (1917–18). Rusijos miestuose, kur buvo susitelkę lietuviai karo pabėgėliai, pradėjo veikti iš Lietuvos perkeltos mokyklos, Sankt Peterburge ir Voroneže imta leisti knygas. 1916–19 kūrėsi nauji lietuviški laikraščiai, žurnalai, buvo leidžiami almanachai, vienkartiniai leidiniai. Tai buvo karių, socialdemokratų, komunistų spauda. Po 1917 Rusijos Vasario revoliucijos ėmė kurtis ir plėtoti veiklą krikščionių demokratų, socialdemokratų, liberalios lietuvių politinės partijos, lietuvių visuomenė ėmė kelti ir svarstyti Lietuvos nepriklausomybės idėją. Daugelis čia išsilavinusių ir politinės patirties įgijusių veikėjų 1918–20 grįžo į Lietuvą, įsitraukė į nepriklausomos valstybės kūrimą ir stiprinimą, kultūrinę, ekonominę veiklą. Po I pasaulinio karo Rusijoje liko apie 35 000 karo pabėgėlių.
Baigiantis II pasauliniam karui, apie 70 000 lietuvių pateko į Vakarų Europos šalis, iš jų: apie 65 000 – į Vokietiją (Vokietijos lietuviai), 2870 – į Daniją (Danijos lietuviai), 700 – į Norvegiją, apie 400 – į Italiją (Italijos lietuviai), keli tūkstančiai – į Austriją (Austrijos lietuviai), po kelis šimtus – į Prancūziją bei Šveicariją ir kitas šalis, buvo apgyvendinti vadinamosiose DP stovyklose.
Iš pradžių karo pabėgėliais rūpinosi Sąjungininkų kariuomenės, vėliau Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracija, nuo 1946 Tarptautinė pabėgėlių reikalų organizacija (IRO). Vokietijoje amerikiečių zonoje buvo 30 543, britų – 24 555, prancūzų – 2397 lietuviai (1946 11). Amerikiečių zonoje didžiausia lietuvių stovykla buvo Hanau (2837 žmonių, 1945 08). Lietuviai karo pabėgėliai stovyklose atkūrė daugelį iki karo Lietuvoje veikusių visuomeninių organizacijų, rengė jų suvažiavimus, steigė mokyklas, profesinius kursus, būrėsi į meno kolektyvus, leido spaudą (lietuvių karo pabėgėlių spauda). Nuo 1947 dauguma karo pabėgėlių išvyko į Didžiąją Britaniją, kiti – į Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Argentiną, Braziliją, Kolumbiją, Urugvajų, Australiją, Naująją Zelandiją.
Bremeno oro uoste kunigas V. Šarka išlydi lietuvius į Jungtines Amerikos Valstijas (1951)
L: I. Mikulčienė Lietuviai perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose 1945–1951 Vilnius 2023.
2271
2338
1412