kãro padėts, ypatinga teisinė padėtis, aukščiausių valstybės institucijų sprendimu įvedama valstybėje ar jos dalyje siekiant užtikrinti valstybės gynybą ir kitas svarbiausias jos funkcijas ginkluoto užpuolimo ar jo grėsmės atveju. Įvedama, kai viena valstybė paskelbia karą kitai valstybei arba faktiškai pradeda prieš ją karo veiksmus (ginkluoto konflikto operacijas prieš kitą šalį). Esant karo veiksmams taikomos karo teisės (ginkluoto konflikto teisės) normos, nutrūksta kariaujančių šalių diplomatiniai, konsuliniai, ekonominiai, prekybiniai, kultūriniai ir kitokie taikaus bendradarbiavimo santykiai, t. p. nustoja galioti tarptautinės sutartys. Vienos kariaujančios šalies interesams kitoje atstovauja abiem priimtina neutrali valstybė. Nutraukus karo veiksmus paliaubomis, karo padėtis nesibaigia. Ji baigiasi konflikto šalims sudarius taikos sutartį ar pasirašius karo būklę nutraukiantį politinį dokumentą (dvišalę deklaraciją) arba sureguliavus konfliktą pagal Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijų nustatytas sąlygas.
Karo padėtis Lietuvoje
Lietuvoje karo padėties teisinio režimo pagrindus reglamentuoja Konstitucija (1992) ir Karo padėties įstatymas (2000). Šią padėtį įveda ir atšaukia Seimas. Ginkluoto užpuolimo atveju karo padėtį nedelsdamas įveda Prezidentas ir teikia tokį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui, o tarp Seimo sesijų – nedelsdamas šaukia neeilinę Seimo sesiją. Karo padėtis įvedama, kai iškyla išorinė grėsmė valstybės suverenumui ar jos teritorijos vientisumui – ginkluoto užpuolimo (agresijos) ar jo grėsmės atveju, arba kai atsiranda poreikis naudoti ginkluotąsias pajėgas vykdant valstybės tarptautinius įsipareigojimus. Gali būti įvedama, kai pašalinti valstybei iškilusios grėsmės ar vykdyti jos tarptautinių įsipareigojimų neįmanoma netaikant ypatingų priemonių – žmogaus teisių ir laisvių (privataus gyvenimo apsaugos, būsto neliečiamybės, įsitikinimų reiškimo laisvės, teisės į informaciją, kilnojimosi laisvės, asociacijų ir susirinkimų laisvės) apribojimų, valstybės valdymo pertvarkymo (dalį funkcijų perduodant karinei administracijai) ir kitų karinių priemonių. Šios priemonės turi būti adekvačios susiklosčiusiai padėčiai ir siekiamam tikslui. Jokiomis aplinkybėmis negalima riboti žmogaus teisės į gyvybę, kankinti ir laikyti vergijoje bei bausti be įstatymo. Pertvarkant valstybės valdymą karo padėties sąlygomis, valstybės institucijoms gali būti pavedamos jų nuostatuose nenumatytos funkcijos, apskrityse sukuriama karinė administracija ginkluotųjų pajėgų (kariuomenės) vadui skiriant karo komendantus, steigiami karo lauko teismai. Gali būti skelbiama ir vykdoma mobilizacija, įvedamas karinis patruliavimas, evakuojami gyventojai, ribojama ginklų ir šaudmenų prekyba, taikomos kitos priemonės.
607