kãro téisė, ginklúoto konflkto téisė, tarptautinės teisės šaka, reguliuojanti ginkluotosios kovos (karo, ginkluoto konflikto) pradžią ir pabaigą, vedimo būdus, kariavimo metodus ir priemones, kariaujančių, neutralių valstybių padėtį, okupacijos taisykles, t. p. karo aukų, sužeistųjų, ligonių, karo belaisvių, civilių ir kitą apsaugą. Siekiant nesieti karo teisės veikimo su formalia karo būkle (pvz., kai karas paskelbiamas, bet ginkluotas konfliktas nevyksta), dažniausiai vartojamas terminas ginkluoto konflikto teisė.
Karo teisę sudaro 2 pošakiai: jus ad bellum (teisė į karą ar ginkluotos jėgos panaudojimą) ir jus in bello (teisė kare, įskaitant tarptautinę humanitarinę teisę). Dauguma karo teisės normų veikia tik ginkluoto konflikto atveju, kuris suprantamas kaip bet koks nesutarimas tarp valstybių (ar kitų subjektų, turinčių teisę naudoti ginkluotą jėgą, pvz., nacionalinio išsivadavimo judėjimas), lemiantis ginkluotųjų pajėgų (plačiąja prasme) panaudojimą, net jeigu viena ginkluoto konflikto šalių neigia karo būklės egzistavimą. Nuo 1949 humanitarinės teisės normų taikymas siejamas tik su faktine situacija (ginkluotu konfliktu). Karo teisės normos taikomos ir okupacijos atveju, net jeigu jai nesipriešinama ginklu. Dalis karo teisės normų veikia ir taikos metu (pvz., karo teisės normos, nustatančios atsakomybę už karo nusikaltimus).
Karo teisės pradmenų yra jau 4 a. pr. Kr. rašytiniuose šaltiniuose (kinų stratego ir filosofo Sundzi traktatas Karo menas). Karo teisės papročių pavyzdžių yra ST, senovės Graikijos ir Romos rašytiniuose šaltiniuose (pvz., paprotys nutraukti karą per olimpines žaidynes). Viduriniais amžiais didelę įtaką karo teisei formuotis turėjo Katalikų Bažnyčia ir jos filosofai – šv. Augustinas ir šv. Tomas Akvinietis (pvz., teisingo karo doktrina), tarptautinės teisės pradininkas H. Grotius ir kiti. 1648–1815 karo teisėje buvo paplitę susitarimai, sudaromi kariaujančių šalių kariuomenių vadų. Šiuose susitarimuose dažniausiai būdavo numatoma apsikeisti karo belaisviais ar juos paleisti. Kai kuriuose susitarimuose jau buvo skelbiama karo ligoninių neliečiamybė. Klostėsi karo įstatymų ir papročių liberalizavimo tendencija. 1787 Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucija nustatė, kad tik Kongresas gali skelbti karą, 1791 Prancūzijos konstitucija karo paskelbimo, taikos sudarymo teisę suteikė įstatymų leidybos institucijai (Nacionaliniam Susirinkimui). Pagrindiniai dabartinės karo teisės šaltiniai yra 1899–1907 Hagos konvencijos (laikomos klasikine karo teise), t. p. 1949 Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos (Lietuvoje įsigaliojo 1997) bei jų papildomi protokolai (tarptautinės humanitarinės teisės pagrindas; I ir II protokolai Lietuvoje įsigaliojo 2001), tarptautinės sutartys dėl įvairios ginkluotės ribojimo – 1972 Konvencija dėl bakteriologinių ir toksinių ginklų kūrimo, gamybos ir saugojimo uždraudimo bei jų sunaikinimo (Lietuvoje įsigaliojo 1998), 1997 Otavos Konvencija dėl priešpėstinių minų naudojimo, kaupimo, gamybos ir perdavimo uždraudimo ir dėl jų sunaikinimo (Lietuvoje įsigaliojo 2003).
73