Karolngų renesánsas, 8 amžiaus pabaigos–9 amžiaus vidurio (780–877) kultūrinis sąjūdis Karolingų dinastijos valdovų Karolio Didžiojo, Liudviko I Pamaldžiojo, Karolio II Plikagalvio valdomoje Frankų valstybėje (daugiausia dabartinės Prancūzijos ir Vokietijos teritorijoje). Karolingų renesansas siejamas su Frankų valstybės ūkio plėtra, glaudžia Bažnyčios ir valstybės sąveika, miestų stiprėjimu. Prie bažnyčių ir vienuolynų imta steigti mokyklas, domėtis pasaulietiniais mokslais, antikos kultūra, imperatoriaus dvare telkti išsilavinusius žmones. Iš pradžių Karolingų renesanso pagrindinis centras buvo Aachene Karolio Didžiojo dvare suburtas ir anglosaksų mokslininko Alkuino vadovaujamas būrelis, vadinamas Akademija. Joje imperatoriaus pakviesti telkėsi to meto žymiausi mokslininkai. Buvo rašomi istoriografijos kūriniai, sukurti apologetiniai Karališkieji analai (Annales Regni Francorum). Istorikas Paulius Diakonas parašė vieną žymiausių Karolingų renesanso veikalų Langobardų istorija (Historia Langobardorum 8 amžius), Einhardas – Karolio Didžiojo gyvenimą (Vita Karoli Magni 9 amžiaus pradžia). Kiti žymesni Karolingų renesanso atstovai – poetas ir mokslininkas Sedulijus, filosofas Jonas Škotas Eriugena. Tours’e, Orleane, Reimse, Corby, Chartres’e, Sankt Gallene ir kitur buvo įsteigtos svarbiausios mokyklos. Jos tapo ne tik mokymo, bet ir mokslo įstaigomis su bibliotekomis, specialiomis įstaigomis prie vienuolynų – skriptoriumais. Karolingų laikotarpio mokykla buvo dviejų pakopų: žemesniosios (pasaulietinių mokslų) ir aukštesniosios (teologijos). Mokslai buvo modeliuojami pagal septynių laisvųjų menų schemą, perimtą iš romėnų, ir skirstomi į dvi grupes: triviumą (gramatika, retorika, dialektika) ir kvadriviumą (aritmetika, geometrija, astronomija, muzika). Mokslo atgimimas daugiausia buvo siejamas su gramatikos atgimimu, plito lotynų kalba, ji vartota ne tik Bažnyčios liturgijoje, bet ir rašant imperijos įstatymų kodeksus. Plėtojosi literatūra, formavosi nacionalinės kalbos (romanų ir germanų). Atsirado supaprastintas lotyniškas raštas, vadinamas Karolingų mažuoju, arba Karolingų minuskulu. Šis raštas turėjo aiškias ir lengvai įskaitomas raides, tvarkingą linijinę grafinę struktūrą, tapo populiarus visoje imperijoje, juo skriptoriumuose buvo perrašinėjami antikos autorių kūriniai ir bibliniai tekstai. 9 amžiaus antroje pusėje Karolingų valdomose srityse buvo parašyti Fuldos analai (Annales Fuldenses), Šv. Bertino analai (Annales Bertiniani) ir kiti metraščiai.
Manoma, kad pirmasis Karolingų renesanso terminą 19 amžiaus 4 dešimtmetyje pavartojo prancūzų filologas Jean-Jacques Ampère (1800–1864).
2271