Kãrolis XII (Karl XII) 1682 06 17Stokholmas 1718 11 30Fredrikshald (Norvegija), Švedijos karalius (1697–1718). Vitelsbachų dinastijos. Karolio XI sūnus.
1697 11 Riksdago pripažintas pilnamečiu. Tęsė tėvo absoliutizmo politiką. Vadovavo Švedijos kariuomenei per 1700–21 Šiaurės karą prieš 1699 susidariusią koaliciją (Danija, Rusija, Saksonija). 1700 vasarą Anglijos ir Olandijos laivynų padedamas išsilaipino Zelandijoje ir privertė Daniją pasirašyti taiką. 1700 11 su kariuomene išsilaipino Estijoje, prie Narvos sumušė didesnę Rusijos kariuomenę. 1701 pradėjo kovos veiksmus prieš Abiejų Tautų Respublikos ir Saksonijos valdovą Augustą II. Prie Rygos įveikęs Saksonijos kariuomenę įsiveržė į Respubliką, kuri formaliai antišvediškai koalicijai nepriklausė.
Karolis XII (aliejus, 1719, dailininkas J. H. Wedekindas, Nacionalinis muziejus Stokholme)
Užėmė Skuodą, Kėdainius, Kauną, Vilnių, 1702 įžengė į Lenkiją. Pasinaudodamas opozicija pasiekė, kad 1704 Augustas II būtų pašalintas iš sosto ir Abiejų Tautų Respublikos valdovu išrinktas Karolio XII remiamas Stanislovas Leščinskis.
1706 puolė Saksoniją, privertė Augustą II oficialiai atsisakyti Abiejų Tautų Respublikos sosto ir pasitraukti iš karo. Sustiprinęs kariuomenę 1707 sugrįžo į Respubliką, iš kur išvijo Rusijos kariuomenę. Ketindamas užimti Maskvą įžengė į Rusijos teritoriją, 1708–09 žiemą praleido Ukrainoje. 1709 07 pralaimėjo Rusijos kariuomenei Poltavos mūšį ir pasitraukė į Osmanų imperiją; iki 1713 rezidavo Benderuose (dabar Tighina, Moldavija).
Padedamas S. Poniatowskio 1710, 1711 ir 1712 įkalbėjo Turkiją pulti Abiejų Tautų Respubliką, bet kiekvieną kartą netrukus būdavo sudaroma taika. 1714 rudenį raitas per Vengriją ir Vokietiją (per 14 d. nujojo apie 2200 km) pasiekė Stralsundą, 1715 parvyko į Švediją. Nepaisydamas šalyje stiprėjančio nepasitenkinimo karu (didėjo mokesčiai ir rinkliavos kariuomenei) kariavo toliau. Paleido Riksdago sesiją, valdė padedamas patikimų patarėjų (vienas jų, G. H. von Görtzas, 1718 pradėjo derybas su Rusija).
1718 puolė Danijai priklausančią Norvegiją, mirtinai pašautas per Fredrikshald’io tvirtovės apsiaustį (sklido gandai, kad savų); nors buvo gabus ir energingas karvedys, patyrė pralaimėjimą, po kurio Švedija prarado Europos didžiosios valstybės statusą.