Karpãtai (ček., slovak., lenk., ukr. Karpaty, vengr. Kárpátok, rum. Carpaţii), kalnų sistema Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Ukrainoje ir Rumunijoje, sudaranti platų į šiaurę ir rytus išgaubtą lanką. Ilgis apie 1500 km, didžiausias aukštis 2655 m (Gerlacho kalnas Aukštuosiuose Tatruose). Dunojaus slėnis ties Bratislava skiria Karpatus nuo Alpių, Geležinių Vartų tarpeklyje – nuo Rytų Serbijos kalnų. Šiaurės vakaruose Moravijos Vartų perėja skiria Karpatus nuo Sudetų. Karpatų svarbiausios perėjos: Duklos perėja, Lupkovo (Lenkijos–Slovakijos valstybinė siena), Jablonicos (Ukraina), Predealio perėja (Rumunija).
Susideda iš kalnų masyvų ir kalnagūbrių, atskirtų vienas nuo kito ir suskaidytų išilginių bei skersinių slėnių. Skirstomi į Vakarų Karpatus (iki Lupkovo perėjos), Rytų Karpatus (iki Predealio perėjos) ir Pietų Karpatus (iki Geležinių Vartų). Karpatų kalnų sistemai priskiriami ir Apusenai bei Transilvanijos plynaukštė. Didžiausi kalnagūbriai matyti orografinėje schemoje.
Karpatų orografinė schema
Reljefas ir geologinė sandara
Karpatai susiraukšlėjo ir iškilo alpinės kalnodaros metu – vėlyvojoje kreidoje, paleogene ir neogene. Susidarę daugiausia iš mezozojaus (klinties, dolomito, mergelio, smiltainio, skalūnų) ir kainozojaus nuosėdinių uolienų (flišo), slūgsančių ant paleozojaus metamorfinių uolienų (gneisų, kristalinių skalūnų, amfibolitų) bei kristalinių (granitoidų), t. p. iš paleogeno bei neogeno vulkaninių uolienų (andezito, bazalto). Būdingos tektoninės struktūros – antstūmiai, šariažai.
Vakarų Karpatai aukščiausi ir plačiausi. Jų vidurinę dalį sudaro aukšti raukšliniai luistiniai masyvai (Aukštieji Tatrai, Žemieji Tatrai, Didžioji Fatra, Mažoji Fatra, Stražovo kalnai, Inovecas, Mažieji Karpatai, Tribečas, Vtáčnikas, Kremnicos kalnai, Javorie), susidarę iš kristalinių ir jas dengiančių nuosėdinių (daugiausia karbonatinių) uolienų. Reljefas alpinis, daug ledyninių formų: morenų, ledyninių ežerų, troginių slėnių, karų. Masyvus skiria tektoninės įdubos. Vakarų Karpatuose išoriniu pakraščiu tęsiasi švelnių formų vidutinio aukščio kalnų juosta (Baltieji Karpatai, Javorníkai, Vakarų Beskidai), susidariusi iš flišo. Vidiniame Vakarų Karpatų pakraštyje, nuo vidurinės dalies atskirtame Hrono slėnio, yra vulkaninių masyvų (Štiavnicos, Krupinos kalnai) ir kristalinių uolienų masyvų, užklotų triaso klintimis (Slovakijos Rūdiniai kalnai, Slovakijos Karsto plynaukštė). Vakarų Karpatų vidiniam pakraščiui priskiriami ir vulkaniniai Vengrijos žemakalniai (Börzsöny, Cserhátas, Mátra, Bükkas).
Karpatų kraštovaizdis
Rytų Karpatai (didžiausias aukštis 2303 m, Pietroso kalnas) susidarę daugiausia iš flišo ir vulkaninių uolienų, tik ašinėje zonoje iš kristalinių.
Moldoveanu kalnas (Pietų Karpatai, Rumunija)
Išorinėje pusėje yra Rytų Beskidai, Rytų ir Vakarų Beščadai, Horhanai, Černohora, Stinişoarės, Tarcău, Vrancei kalnai, vidinėje – Vihorlatas, Poloninos kalnagūbris, Maramureşo Karpatai, Rodnos kalnai, Călimani kalnai, Gurghiu, Harghitos kalnai. Pietų Karpatai (didžiausias aukštis 2544 m, Moldoveanu kalnas) susidarę iš kristalinių ir nuosėdinių uolienų, suskaidyti skersinių ir pralaužtinių slėnių. Didžiausi kalnagūbriai: Făgăraşo kalnai, Bucegi kalnai, Parîngu, Şureanu, Retezato, Godeanu, Banato, Poiana Ruscă. Transilvanijos plynaukštė 400–700 m aukščio, susidariusi tarpukalnių įduboje iš purių neogeno uolienų, kai kur užklotų lioso, suskaidyta upių slėnių. Apusenus sudaro griežtų formų kristaliniai ir vulkaniniai masyvai; aukščiausi Bihoro kalnai (didžiausias aukštis 1848 m, Curcubătos kalnas).
Karpatų reljefo formos labai įvairios, susidariusios dėl daugelio veiksnių: tektonikos, neotektonikos, vulkanizmo, klimato kaitos (apledėjimo), įvairių atsparumo uolienų, erozijos, denudacijos, karsto procesų. Daug karstinių sričių (Didžiojoje ir Mažojoje Fatroje, Tatruose, Slovakijos Rūdiniuose kalnuose, Slovakijos Karsto plynaukštėje, Bükko, Rodnos, Banato, Bihoro, Mehedinţi kalnuose). Keli tūkstančiai karstinių urvų (Vinţu, Humpleu, Demenovkos urvynas, Baradlos-Domicos, Sniego urvynas), susidariusių daugiausia klintyje, dolomite, gipse, akmens druskoje, tufe. Yra ledo urvų (Scărişoara).
Naudingosios iškasenos
Naudingosios iškasenos: gamtinės dujos, nafta, kalio ir akmens druska, ozokeritas, geležies rūda, polimetalai, statybinės medžiagos (smiltainis, tufas, andezitas), gydomosios mineralinės versmės.
Klimatas
Karpatai žiemą (Ukraina)
Vidutinių platumų klimatas. Liepos vidutinė temperatūra priekalniuose ir papėdėse 18–21 °C, 800 m aukštyje 14–16 °C, daugiau kaip 2000 m aukštyje 6–8 °C (žemiausia 1–5 °C), sausio atitinkamai nuo –2 iki –5 °C, nuo –5 iki –7 °C ir nuo –8 iki –12 °C (žemiausia –15 °C). Kritulių per metus: pavėjiniuose šlaituose ir įdubose 500–1000 mm, priešvėjiniuose (atgręžtuose į šiaurės vakarus ir vakarus) 1000–1200 mm, aukščiausiuose kalnuose 1500–1800 mm; daugiausia vasarą. Sniego danga priekalniuose išsilaiko 2–3 mėn., aukščiausiuose kalnuose 5–7 mėnesius.
Hidrografinės sąlygos
Dauguma Karpatų upių (Váhas, Hronas, Tisa, Oltas, Siretas) – Dunojaus baseino, kitos – Vyslos, Oderio, Dniestro. Maitinamos sniego ir lietaus. Patvinsta 2 kartus per metus, labiausiai liepą. Daug nedidelių ežerų, daugiausia ledyninės kilmės, yra vulkaninių, karstinių.
Augalija ir gyvūnija
Priekalniuose – dirbamieji laukai, ganyklos, natūralios augalijos salos – ąžuolų ir skroblų miškai, ąžuolynai (pietryčiuose). Žemutiniuose šlaituose auga bukynai, bukų ir kėnių bei eglių ir kėnių miškai; yra dirbamųjų laukų, pievų. Vidiniuose kalnų šlaituose mišrieji miškai kai kur nusileidžia iki papėdės. Iki 1600–1800 m spygliuočių (eglės, rečiau maumedžiai, pušys) miškai, iki 2000–2200 m subalpinės pievos, krūmai, iki 2400 m alpinės pievos, riedulių nuobirynai, plikos uolos. Aukščiau kaip 2400 m – subnivalinė zona. Miškuose veisiasi įvairūs elniai, stirnos, šernai, lapės, barsukai, kai kur yra vilkų, lokių, lūšių; aukščiausiems kalnams būdingi alpiniai švilpikai, snieginiai pelėnai, raudonsparniai lipikai, alpiniai erškėtžvirbliai, riešutinės, tripirščiai geniai.
lūšis (Slovakija)
Aplinkos apsauga
Daug nacionalinių parkų; kai kurie jų yra ir biosferos rezervatai: Babia Góros, Tatrų, Retezato, Pietrosul Mare, Slovakijos Karstas (pasaulio paveldo vertybė, 2000). Karpatų rezervatas (nuo 1992 biosferos rezervatas).
Turizmas
Plėtojama gyvulininkystė, miškų ūkis, turizmas, žiemos sportas. Turizmo ir poilsio centrai: Zakopanė, Wisła, Szczyrkas, Krynica-Zdrójus, Piešt’any, Sinaia, Poiana Braşovas. Kurortai (tarptautinis kurortas Băile Herculane Pietų Karpatuose). Didžiausi miestai: Bratislava, Košice, Bielsko-Biała, Klužas‑Napoka, Târgu Mureşas, Braşovas.
Karpatai
3021