kárpos (verrucae, condylomata), odos ar gleivinių nepiktybiniai navikai, susidarantys vešant epitelio ir odos jungiamojo audinio ląstelėms. Sukėlėjas – žmogaus papilomos virusas, kuriuo užsikrečiama tiesioginio (liečiant karpas) ar buitinio (per daiktus) kontakto, lytiniu keliu; motina gali užkrėsti naujagimį per gimdymą.
Paprastosios karpos (verrucae vulgares) dažniausiai būna ant rankų pirštų, plaštakų nugarinio paviršiaus: iš pradžių atsiranda smeigtuko dydžio aiškių ribų mazgelis ar keletas jų, kurie palengva didėja iki žirnio ar pupos dydžio. Apie nagus karpos gali būti išplitusios ir skausmingos. Padų karpos (verrucae plantares) būna plokščios, panašios į nuospaudas, suragėjusiu paviršiumi, dažnai giliai įaugusios į odą, susitelkusios į grupes, skausmingos. Siūlinės karpos (verrucae filiformes) – tai pavienės, kartais dauginės kelių mm ilgio išaugos, kurios dažniausiai būna veido, kaklo odoje, lūpose, vokų srityje, plaukuotoje galvos dalyje. Plokščiosios karpos (verrucae planae) dažniausiai atsiranda jaunuoliams ant veido, rankų plaštakų, kelių odos, būna vos pakilusios nuo odos, lygiu, blizgiu paviršiumi. Lytinių organų karpos – smailiagalės kondilomos (condylomata acuminata) – yra nedidelės, rausvos, dažniausiai kojytę turinčios išaugos. Atsiranda aplink išangę, varpos galvutės srityje, ant lytinių lūpų, makšties prieangyje ir kitose tarpvietės srityse.
karpos
Negydomos greitai dauginasi, išvešėjusios šlapiuoja, išopėja, kartais užkemša šlaplės ar makšties angą. Paprastosios karpos dažnai išnyksta savaime. Ilgai neišnykstančios, taip pat lytinių organų karpos gydomos antivirusiniais, odos raginį sluoksnį tirpdančiais tepalais, šaldomos skystu azotu, kartais taikoma elektrokoaguliacija, gydymas lazeriu.
737