karštàsis tãškas, vulkanizmo apraiška Žemės paviršiuje, susijusi su plumų iškilimo vietomis. Dėl iš Žemės gelmių pakilusios mantijos karštos medžiagos santalkos (temperatūra apie 250 °C aukštesnė už aplinkinės medžiagos temperatūrą) litosferoje susidaro magmos židiniai, iš kurių Žemės paviršiuje formuojasi ugnikalniai. Slenkant litosferos plokštėms ugnikalniai tolsta nuo karštojo taško ir užgęsta, o virš magmos židinio iškyla nauji. Vandenynuose susidarančių karštųjų taškų vietose formuojasi pavieniai ugnikalniai, vulkaninių salų ir povandeninių ugnikalnių grandinės, žemynuose – riftai ir trapai. Žinoma apie 100 karštųjų taškų, tarp jų – Azorų, Bermudų, Havajų, Islandijos, Yellowstone’o, Kanarų. Su karštaisiais taškais susiję apie 5 % Žemėje veikiančių ugnikalnių (manoma, vandenynų dugne yra daug dar nesurastų šio tipo ugnikalnių). Apie plumų ir karštųjų taškų buvimą bei jų padėtį slenkančiose litosferos plokštėse pirmasis paskelbė litosferos plokščių tektonikos teorijos vienas pradininkų J. T. Wilsonas.
Galapagų karštojo taško ugnikalnių virtinė (Fernandinos, Isabelos, San Salvadoro ir Šventojo Kryžiaus salų vaizdas iš palydovo)