Káršuva, lietuvių istorinė žemė tarp Nemuno ir Šešuvies upių. Priklausė dabartinių Jurbarko, Tauragės, Šilalės rajonų savivaldybių teritorijos dalys. 13–14 a. Karšuvoje buvo Bisenės, Aukaimio, Veliuonos (Junigedos), Bebirvaitės, Pūtvės, Skranaitės ir kitos pilys. Svarbiausia – Karšuvos pilis, minima 1385 (stovėjusi, spėjama, prie Akmenos upės). 1259 Livonijos ordinas Karšuvoje pastatė Georgenburgo pilį; po 1260 Durbės mūšio žemaičių ar pačios įgulos sunaikinta. Per karą su kryžiuočiais 14 a. Karšuva buvo labai nusiaubta. 1404–09 Žemaitiją valdant Vokiečių ordinui Karšuva, kaip karinė administracinė sritis, nebeteko reikšmės. Po Žalgirio mūšio (1410) ir Torunės taikos (1411) ilgainiui Žemaitiją padarius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atskira seniūnija ir padalijus į valsčius, Karšuva tapo valsčiumi. Išliko su Karšuva susijusių vietovardžių (Karšuvos kaimas Skaudvilės apylinkėse).
baltai 11–12 a.
1101