kartèlis (pranc. cartel, it. cartello < carta – popierius, raštas, dokumentas), įmonių ar valstybių susitarimas (dažniausiai oligopolinės rinkos sąlygomis) dėl bendros politikos nustatant rinkos pagrindinius parametrus. Reguliuojant prekių ir paslaugų kainas, žaliavų gavybos, prekių gamybos, pardavimo ir eksporto mastą, darbuotojų samdos sąlygas, technologijų taikymo politiką ir kita siekiama sumažinti kartelio narių konkurenciją, monopolizuoti kurios nors prekės gamybą ir realizavimą, nustatyti jos bendrą monopolinę kainą, padidinti pelną, pasidalyti rinką (proporciniu, teritoriniu ar kitu principu), išstumti iš rinkos nepageidautinus konkurentus, neįsileisti naujų. Kartelio nariai teisiškai ir ekonomiškai yra savarankiški, kitaip nei tresto ar sindikato atveju, išsaugo savo ūkinį ir komercinį savarankiškumą. Kartelis gali sukurti specialius fondus (iš jų mokamos kompensacijos tiems nariams, kuriems kartelio sąlygos nenaudingos), skirti baudas kartelio nariams, kurie nevykdo įsipareigojimų, panaikinti kvotas, atimti išduotas licencijas. Būna gamybinis (nustatoma kartelio kiekvieno nario gamybos apimtys, kvotos), kondicinis (susitariama dėl prekių realizavimo sąlygų), rajoninis (pasidalijamos prekių realizavimo teritorijos), kainų (susitariama dėl kainų), patentinis (susitariama dėl bendro technologijų taikymo) ir kitoks kartelis. Tarptautinį kartelį sudaro kokią nors prekę gaminančios ar eksportuojančios šalys. Toks kartelis (pvz., OPEC) ypač būdingas žaliavų rinkoms. Jo nariai susitaria dėl žaliavų gavybos ar eksporto kvotų per tam tikrą laiką, t. p. realizavimo konkrečioje geografinėje zonoje.
Karteliai atsirado 19 a. pabaigoje, ypač paplito 20 a. pirmoje pusėje. Pvz., Vokietijoje iki I pasaulinio karo kartelių kūrimąsi skatino įstatymai. Iš didelių korporacijų, vyravusių šalių kurioje nors ūkio šakoje (pvz., bendrovė Vereinigte Stahlwerke Vokietijos plieno pramonėje, IG Farbenindustrie AG Vokietijos chemijos pramonėje, Courtaulds Didžiosios Britanijos viskozės gamyboje), formavosi tarptautiniai karteliai. Prieš II pasaulinį karą veikė daugiau kaip 200 tarptautinių kartelių, kurie kontroliavo daugiau kaip 30 % tarptautinės prekybos (daugiausia kaučiuko, plieno, alavo, chemijos produktų, chinino). Beveik visų šių kartelių narė buvo Vokietija, daugelio – Prancūzija, Belgija, Šveicarija ir Didžioji Britanija, o Jungtinės Amerikos Valstijos (siekdamos plėtoti užsienio prekybą) įėjo tik į keletą kartelių. 20 a. antroje pusėje karteliai daugelyje šalių buvo uždrausti antimonopoliniais įstatymais arba jų veikla apribota specialiais įstatymais. Kai kuriose šalyse (pvz., Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje) daromos išimtys kai kurių rūšių karteliniams susitarimams, dažniausiai dėl eksporto operacijų, kad būtų galima konkuruoti su tarptautiniais karteliais.
LIETUVOJE Konkurencijos įstatymas (1999, nauja redakcija 2017) draudžia visus susitarimus, kuriais siekiama riboti arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, pvz., susitarimus nustatyti tam tikros prekės kainas ar kitas pirkimo ir pardavimo sąlygas, pasidalyti prekės rinką teritoriniu principu, pagal pirkėjų ir tiekėjų grupes ar kitu būdu, nustatyti tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius, riboti technikos pažangą ir investicijas.
1036