kartezianzmas, naujųjų amžių filosofijos ir gamtos mokslų kryptis, sekusi R. Descartes’o (lot. Cartesius, iš čia pavadinimas) pažiūromis ir jas plėtojusi. Metodo teoriją plėtojo A. Arnauld ir P. Nicole’is. Jie sukūrė Port Royalio logiką veikale Logika, arba mąstymo menas (La Logique ou l’art de penser 1662) išdėstydami analitinio ir sintetinio metodo tyrimą, mokslo organizacijos matematinį metodą. Sekėjų sulaukė R. Descartes’o siekis suteikti filosofijai griežtumo kriterijų. 1646 T. Albius geometrijos metodu mėgino išdėstyti metafiziką, prancūzų dvasininkas H. Fabri – visą filosofiją. B. Spinoza veikale Etika pažinimo, antropologijos ir moralės teiginius dedukciškai išvedė iš aksiomiškai sutvarkytos ontologijos. Teigė, kad mokslas turįs būti organizuotas pagal geometrijos pavyzdį, o intelektinė intuicija, kaip tiesioginė įžvalga protu, teikianti aiškumą ir akivaizdumą. B. Spinozos ir kitų siekis aksiomiškai išdėstyti filosofiją nepavyko. Kartezianizmas paskatino logikos virsmą pažinimo teorija. Metafizikoje dekartiškąjį 2 substancijų (tįsios ir mąstančios) dualizmą iki kraštutinumo išplėtojo okazionalizmas. G. de Cordemoy siekė suderinti R. Descartesʼo mokymą ir atomizmą. Kartezianizmui oponavo 17 amžiuje universitetuose tebevyraujanti scholastika, kuri nesutiko su dekartiškajame racionalizme pabrėžta mąstysenos autonomija (protas esąs pats sau pakankamas) siekiant pažinimo tikrumo, taip pat kitų filosofijos krypčių atstovai. Gamtininkai H. de Roy (Nyderlandai), J. Rohault (Prancūzija) ir kiti pritarė kartezianizmui, pripažino R. Descartes’o fiziką. Fiziologijoje kartezianizmas įtvirtino dekartiškąjį reflekso modelį, nors buvo įrodyta, kad nervų sistemos fiziologija negali būti grindžiama vadinamaisiais gyvybiniais dvelkimais. Kartezianizmas plėtojo R. Descartes’o fizika grindžiamą pasaulėvaizdį – vientisą pasaulio vaizdą, kuriame visus reiškinius, pradedant dangaus kūnų judėjimu ir baigiant fiziologiniais procesais, siekta aiškinti nekokybinės materijos vienokiu ar kitokiu judėjimu. R. Descartes’o fiziką pakeitusia I. Newtono fizika 18 amžiuje buvo grindžiamas mechanistinis pasaulėvaizdis. Kartezianizmo įtaka žymi Šviečiamojo amžiaus filosofijos ir mokslo metodologijai.
Lietuvoje 18 amžiaus viduryje, plintant naujųjų amžių gamtos mokslams ir filosofijai, buvo pripažinta Port Royalio logika. B. Dobševičius veikale Logikos paskaitos (Prealectiones logicae 1761) teigė įgimtas idėjas ir geometrinių įrodymų metodu siekė išdėstyti atskirus filosofijos fragmentus. Panašiai mokslines metodo problemas aiškino ir kiti filosofijos dėstytojai. Katalikiškoji filosofija nepripažino okazionalizmo, kritiškai vertino kartezianizmo mechanicizmą.
L: J. B. Bordas-Demoulin Le Cartésianisme Paris 1874; A. G. A. Balz Cartesian Studies New York 1951.
314